2019-01-09 AS Monaco – Rytas

Pirmajame Eurocup etape turėjome labai platų išvykų spektrą – paskui Rytą keliavome nuo rytų Europoje esančios Kazanės iki pirėnų pusiasalyje besidriekiančių Malagos paplūdimių. Vos sužinoję TOP16 etapo varžovus, rytfaniai pradėjo domėtis kelionių galimybėmis. Monakas, Berlynas ir Belgradas – trys kryptys, trys labai skirtingi miestai. Dabar jau galime pasakyti, jog Rytas neliks be palaikymo visuose šiuose miestuose, o tai reiškia, jog paskutinį kartą oficialiose Ryto rungtynėse B Tribūnos nebuvo 2017 metų vasario 1 dieną. Mums toks pastovumas ir atsidavimas visada buvo siekiamybė ir labai tuo džiaugiamės, didžiuojamės, jog Rytas yra vienintelis krepšinio klubas Lietuvoje, kuris turi palaikymą visose rungtynėse.

Taigi... Monakas. Tvarkaraštis išpuolė taip, jog pati brangiausia ir tolimiausia išvyka tapo pirmąja šiame etape. 5 mūsiškiai pasiskirstė į dvi grupeles. Du žmonės su keliais persėdimais į Monaką keliavo per Nicą, tuo tarpu dar trys vyrukai skrido į Bergamą ir iš ten keliavo Monako link. Šis aprašymas daugiau paremtas pastarųjų trijų žmonių įspūdžiais. 

Bergamas dažniausiai lietuviams tampa tarpine stotele keliaujant po pietų Europą, tačiau pats miestas vertas dėmesio. Nekalbėsime apie istoriją ir gražų senamiestį – šiame mieste egzistuoja Italijos Seria A žaidžianti futbolo komanda „Atalanta“.

Italijoje radikalios futbolo fanų grupuotės labai dažnai remiasi politika. Daug kas turbūt girdėjote apie pastarąjį skandalą Milane, kai „Inter“ – „Napoli“ rungtynėse siauro mąstymo žmonės iš Milano įžeidinėjo juodaodį „Napoli“ žaidėją Kalidou Koulibaly. Pakankamai neįprastai šiaurės Italijai, „Atalantos“ fanų kryptis yra linkusi į kairę – jų rungtynėse galima matyti Chegewaros ženklų, o mieste randama tagų „Zona antirassista“. „Atalanta“ dar išsiskiria tuo, kad palyginus, tai yra nedidelis klubas iš 120 tūkstančių gyventojų miesto, tačiau turi labai stiprų ir gausų palaikymą. 

Antradienio rytą pajudame iš Bergamo norėdami kuo greičiau pasiekti Italijos pakrantės miestelius, nes Šiaurės Italijos orai nelabai džiugina – debesuota ir šalta, o mūsų rūbai ir mintys buvo paruošti ne tam.

Vakarop pasiekiame Sanremą – miestą, garsėjantį savo muzikos festivaliu, kurio pagrindu vėliau buvo sukurta Eurovizija. Šiame mieste vis dar juntama Kalėdų dvasia, lempučių daug ir jos dega ryškiai. Akivaizdu, jog tai prabangus kurortinis miestas, kuris labai tiko mūsų išvykos nuotaikoms. 

Vakarienės metu keliame po bokalą už labai gražų „Žalgirio“ pralaimėjimą, širdys dainuoja matant tą rezultatą. Ta proga įsijungiame savo facebookus, jog paskaitytume tradicinius Sportalo bei Valstybinio Tautos Fronto postus. Viena iš geriausių pramogų yra skaityti sutriggerintų kauniečių reakcijas į bet kokį leptelėjimą. Viskas pasaulyje gali keistis, bet jie – ne. Besivaikščiodami po miestą pasidarome kelias nuotraukas su Vilniaus vėliava. Kaip vienas Rytfanis pastebi – Vilniaus miesto vėliavos spalvos spindi prabanga – taip pat, kaip ir Sanremas. 

Rungtynių diena! Monakas! Kaip reikia atrodyti Monake? Solidžiai! Du rytfaniai užsimeta marškinius ir prie viešbučio mėgaujasi rytine kava bei croissanais, o trečiasis pasileidžia į marškinių paieškas. Apsishopinimas vyksta sėkmingai – pilietis grįžta ne tik su naujais marškiniais, bet ir C.P Company megztuku. Nusiteikimas rimtas... Sėdame į bolidą ir matydami nuostabią panoramą bei bundančią Italiją iš lėto keliaujame į Monaką. 

Pradėję kelionę po vieną prabangiausių Europos kampelių iškart pamatome malūnsparnių nusileidimo aikštelę. Dar keliaujant į Panevėžį pradėjom planuoti išvyką į Monaką, o keli kolegos internete rado variantą – atskristi į Nicą lėktuvu, o iš ten su malūnsparniu skristi į Monaką. Skrydis truktų 7 minutes ir kainuotų viso labo 160 eurų. Šie kolegos dėl darbų į Monaką keliauti negalėjo, bet mes įsiamžiname heliporte ir trumpam apgauname savo bičiulius.
Monte Carlo apžvalgą pradedame nuo prieplaukos, grožimės vaizdais ir diskutuojame kaip čia žmonės gyvena. Beskaitydami vieną straipsnį apie artėjančias rungtynes sužinome, kad kas trečias Monako gyventojas yra milijonierius. Na, panašiai ir atrodo. Eidami pro prieplauką spėliojame įspūdingai atrodančių jachtų kainas, o atėjus pietų metui išsirenkame...McDonaldą. Tai labai nuliūdina seniausią trijulės narį, kuris turi tvirtą įsitikinimą, jog išvykus į užsienį valgyti McDonalde yra nusikaltimas. Big Macas pataiso dėdės nuotaiką ir galime keliauti prie pagrindinių savo objektų. 

Lipam į kalną dešimtis kartų girdėdami pono M. frazę „B***, kaip čia gerai“. Iš tiesų gerai, miesto širdyje, prie Princo rūmų, įsigyjame suvenyrų ir pasitinkame lietų, kuris šiek tiek sujaukia mūsų planus. Kadangi du iš trijų rytfanių yra cukriniai ir nėra pasiruošę niekur eiti lyjant, tai atidžiai stebime debesis ir laukiame, kol ši baisi stichija praeis. Netikėtai lietus pavirsta sniegu, o tai labai nustebina vietines parduotuvės darbuotojas. Kol mes laukiame saulės, jos fotografuoja greitai tirpstantį sniegą.

Nepraėjus ir pusvalandžiui į eterį grįžta saulė ir galime keliauti į paskutinį tašką prieš rungtynes – Monte Carlo kazino. Atitinkame šios vietos dreskodą, susimokame už įėjimą ir štai... Mes ten, kur buvo ir Džeimsas Bondas! Vienas iš rytfanių į kazino keliauti nenorėjo, sakydamas, jog „neturiu aš ten ką veikti“. Ateitis parodė, jog jis vienintelis iš trijų patalpas paliko su smulkiu minusu piniginėje. Tuo tarpu ryte apsipirkęs pilietis ima banką prie Black Jacko stalo ir greitai atperka savo rytines išlaidas.

Ramia širdimi galime keliauti prie pagrindinio kelionės tikslo. Dėl tų dviejų valandų, dėl kurių tokios kelionės apskritai egzistuoja, dėl valandų, kurios nusprendžia, ar kelionė buvo sėkminga, juokai ir linksmybės baigiasi – iš bagažinės traukiame atributiką ir judame link arenos. 

Visi supratome šio mačo svarbą, apie ją diskutavome nuo akimirkos, kai susitikome oro uoste. Kaip mes norime šitos pergalės! Įdomu tai, jog Monako arena yra įsikūrusi tame pačiame pastate kaip ir futbolo stadionas, o dar įdomiau tai, kad Prancūzijos futbolo taurės rungtynės AS Monaco – Rennes vyko beveik tuo pat metu, kaip krepšinis. Dairomės ar niekur aplink nėra Thiery Henry ir neradę jo sueiname į areną. 

3700 žmonių talpinanti arena yra labai jauki, būtų nuostabu kažką panašaus turėti Vilniuje. Įsitaisome už krepšio prie savosios komandos ir laukiame rungtynių. Visi tai matė, atrodė, jog pergalė yra labai arti, bet jos nebuvo. Sunku paslėpti nusivylimą ir liūdesį, padėkojam komandai, o ji mums, tačiau norisi tik keiktis. Gerai, jog esame ne Lietuvoje ir Eurocup turnyre, kitaip gautume baudą. 

Laiko daug neturime, nes jau kitą rytą iš Italijos keliaujame į Vilnių, tad iškart sėdame į mašiną, kurioje netyla kalbos apie įsimintiniausias visų laikų Ryto rungtynes, geriausius žaidėjus, skaudžiausius pralaimėjimus... Naktį praleidžiame super šaltame Italijos kaimelio viešbutyje pas generolą Franco, kuris mus nubloškia į realybę ir šalčius, kuriuos galima patirti gimtinėje. Bet joks pralaimėjimas nesumažins mūsų meilės komandai ir noro žengti toliau. Mes tai pamiršome, tai jau istorija. Rytoj mes žengiame į kitą mūšį ir mūsų galvose yra tik vienas – pergalė.