2018/2019 m. sezono išvykų aprašymai

Sekmadienį „Rytas“ užtikrintai lemiamame mače susitvarkė su Utena, sėkmingai užbaigdamas ketvirtfinalio seriją ir žengdamas pusfinalio link. Tai reiškė, jog vos po 3 dienų mūsų laukia išvyka į Klaipėdą. Tolima kelionė į uostamiestį darbo savaitės viduryje nesužavi nė vieno, juk išsiprašyti iš darbų nėra taip paprasta, todėl iš anksto tampa aišku, kad įspūdingų skaičių šioje išvykoje nepasieksime. Tik paskutinę dieną aktyviau pajudėjusi registracija leidžia surinkti kiek padoresnį rytfanių skaičių – Klaipėdą aplankyti susiruošia 16 žmonių. Pasirinkę greičiausią transporto variantą, trečiadienio popietę susirenkame išvykimo vietoje, kur pasidalinę ekipažais pajudame pajūrio link. Padarę kelis sustojimus ir vasariškai karštą dieną atsigaivinę ledais pasiekiame Klaipėdą, pasitinkančią stipriu lietumi bei nemažu vėju, kas kiek nustebina, kadangi Vilnių palikome kepinant dideliam karščiui. Tačiau ko norėti, kai visgi atvykome prie jūros. Nors pirmosios 2 serijos su „Juventus“ rungtynės buvo žaidžiamos reguliaraus sezono nuotaikomis, panašu, kad komanda galiausiai suprato, kas yra playoff‘ai. Intensyvi gynyba nuo pat pirmos rungtynių minutės išbalansuoja varžovus, dėl ko mačo pabaigoje švenčiame užtikrintą pergalę. Nuotaikos prieš atsakomąjį mačą namie yra puikios! Kalbant apie žiūrovus, kiek stebina šiandieninė situacija, kuomet Klaipėdoje susirenka vos 3 tūkstančiai sirgalių. Keista, jog turėdami tokius lūkesčius patekti į finalą, klaipėdiečiai pilnai neužpildo arenos. Mačo pradžioje „Vakarų banga“ pabando išjudinti susirinkusiuosius taip vadinama vikingų skanduote, tačiau publika vietoje to, kad jungtųsi prie aktyvaus palaikymo, mieliau pradeda pūsti dūdas, kurios netyla beveik visų rungtynių metu. Nors pirmoje mačo pusėje žiūrovai dar bando kartas nuo karto palaikyti savo komandą, bet mes sugebame skambėti visai neblogai, ypač per „Neptūno“ atakas, kuomet prityla dūdos. O antroje rungtynių pusėje jau girdime tik savo kolegas iš „Vakarų bangos“, parodančius savo miesto atstovams, kad komandą reikia palaikyti bet kokiomis aplinkybėmis, ko nemaža dalis žiūrovų akivaizdžiai nesupranta – „Neptūnui“ pralaimint dideliu skirtumu dar nesibaigus mačui arena jau pradeda skirstytis, o mes savo ruožtu nesustodami dainuojame ir tylioje Klaipėdos arenoje pergalės dainos skamba išties garsiai! Užkandę prieš kelionę, pajudame link Vilniaus. Tiesa, autostradoje išdaužome ko gero visus vabalus, o vienam ekipažui neturint langų skysčio, tenka stoti ir plautis priekinį stiklą, kadangi pro jį tuoj nieko nesimatys. Kelionė namo neprailgsta, mat jos metu netyla kalbos - pradedant nuo senų narių pasakojimo apie BBL laikų išvykas, baigiant politinėmis diskusijomis. Vilnių pasiekiame jau po vidurnakčio ir išsiskirstome savais keliais, bet netrukus ir vėl susitiksime... Kaip sakoma, gera pradžia – pusė darbo. Viena pergalė jau mūsų kišenėje, beliko dar viena. Tad jau rytoj privalome uždaryti pusfinalio seriją! Prisijunk prie B triBūnos „Ryto“ arenoje, mačo pradžia 18:50 val. Pirmyn, vilniečiai! 

Rungtynės, kurios turėjo būti gerokai anksčiau, tačiau tapo reguliaraus sezono uždanga. Mačas kaune niekada negali būti nesvarbus. Jis visada yra itin laukiamas ir rungtynių dieną jau nuo pat ryto viduje kiekvienas jaučia, kad žaisime prieš nekenčiamiausią varžovą. Susirinkę į mums įprastą išvykimo vietą, trumpai šnekučiuojamės. Prieš išvažiuojant sulaukiame nemažai dėmesio iš pareigūnų, kurie mūsų palydai susirenka gerokai anksčiau nei rytfaniai renkasi kelionei. Sulaukę visų užsiregistravusių, gausių pareigūnų pajėgų lydimi pajudame link rungtynių vietos. Į kauną išvažiuoja du nepilnai užpildyti autobusai, kuriuose, kaip visuomet, gausu daug juokingų istorijų, todėl kelionė visiškai neprailgsta. Prie mūsų prisijungia iš Alytaus atvykę 9 „Dzūkų tankai“, todėl iš viso netoli 100 žmonių sektoriuje palaiko komandą ir bando ją užvesti kovai. Verta paminėti, kad kaune kyla problemų dar tik įeinant į areną. Apsauga griežtai sako, jog neįleis jokių vėliavų! Susitaikę su tuo, kad mojuojamų vėliavų įsinešti negalėsime, nesuprantame, kodėl netinka vėliava, kurią visada turime su savimi. Po kelių skambučių išaiškiname apsaugai, jog pagrindinį banerį galime prasinešti, todėl visi sėkmingai sueiname į areną. Rungtynes pradedame apylygiai, bet antrajame ketvirtyje neatsilaikome prieš žk tritaškius ir jau po dviejų kėlinių turime -23. Toks skirtumas nenumuša rytfanių ūpo ir priverčia mus stengtis dainuoti dar garsiau, o ypač, kai išgirtieji „geriausi fanai“ Europoje antroje pusėje pirmaudami solidžiu skirtumu sėdi visiškoje tyloje, todėl primename jiems, iš kur esame, bei stengiamės skanduoti garsiai, taip parodyti, kad esame su komanda bet kokiomis sąlygomis. Po rungtynių tradicinis "Pirmyn, vilniečiai!", o tada dar kokias 10-15 minučių liekame savo sektoriuje ir tylioje arenoje dar kartą primename vietiniams, jog tikrai ne jie šįvakar buvo geriausi fanai. Labai smagu žiūrėti į vietinės faunos provokacijas, kuriomis jie dar sykį parodo, koks jiems Rytas yra svarbus ir kaip jie laukia rungtynių su mumis. Kelionėje namo daug kalbamės apie rinkimus ir džiaugiamės, kad aktyvumas buvo gana nemažas. Taip pat stebime pirmuosius rezultatus, todėl kelionė į Vilnių visiškai neprailgsta ir padarę vieną trumpą sustojimą užkąsti vakarienei grįžtame į išvykimo vietą bei skirstomės namo. O jau trečiadienį pradedame taip ilgai visų lauktus „play-offus“. Varžovas pažįstamas iki kaulo smegenų, nes šiame sezone susitiksime jau 7-ąjį kartą. Prisijunk prie mūsų ir padėk klubui artėti prie svajonės!

Jau trečioji išvyka į Uteną šiame sezone. Parinimas vykti kartu pradedamas dar prieš kelias savaites, kadangi žinome kokį gerą palaikymą galime pasiekti surinkę tinkamą žmonių skaičių, o ir išvyka yra artimiausia iš visų. Šį kartą geras oras nesutrukdo ir šašlykai nenugali noro atstovauti savo komandą kitame mieste ir tą pasiryžta daryti 65 rytfaniai. Autobuse į priekį susipažįstam su nauja daina, gimusią vyjezdo į Klaipėdą metu. Pramankštinę balsus toliau šnekučiuojamės, aptariame vienos iš Lietuvos instagramo žvaigždžių profilį ir iškeliame klausimą kodėl jos įkelti croissantai surenka 7k like, Ryto paskyroje populiariausi postai surenka apie 1k. Bendra išvados neprieiname, bet spėjame, kad tai atspindi mūsų bendruomenes vertybes: joms įdomios “žvaigždės”, o patys save mes užmirštame. Gailimės, kad nesukrito tvarkaraštis su Dainavos maču, būtų buvęs puikus dvigubas sekmadienis palaikymo prasme. Kadangi į Uteną dėl vykstančio kelio remonto išvykome anksčiau, tai ir į areną patekome likus valandai iki rungtynių pradžios, nes kamščiuose laiko leisti nereikėjo. Komanda panašu, kad yra šiokio tokioje duobėje. Galbūt ji fizinė, galbūt psichologinė, tačiau tikime, kad svarbiausiose sezono kovose forma sugrįš ir daugiau nereikės kurti tokių pasakiškų atkarpų kaip ketvirtajame kėlinyje. Trys komandos legionieriai už ausų ištraukia Rytą ir padovanoja pergalę. Smagu matyti tokias emocijas, kurias matėme D. Needhamo veide pataikius paskutinį tritaškį. Jį netgi teko raminti A. Parahouskiui ir kitiems komandos draugams, kadangi dėl pergalės dar reikėjo pakovoti. Emocijos tai ko žmonės renkasi į krepšinį, tai dėl ko važiuojame į kitus miestus palaikyti savo komandos, todėl tokie momentai atperka visą tai, ką paaukojame vardan Ryto. Utena išsiskiria dar ir tuo, kad tai vienas iš keturių miestų Lietuvoje, kuriame galima sutikti organizuoto palaikymo grupuotę. Kiti miesteliai turėtų imti pavyzdį iš jų, tačiau, matyt, ugdyti savo faną bei gerinti palaikymo kultūrą jiems yra per sudėtingas darbas. Priešingoje barikadų pusėje panašus į mūsų fanų skaičius. Palaikymas iš mūsų pusės banguotas. Galima išskirti pirmąjį ir ketvirtąjį kėlinius, kuomet dainuojame maksimaliai garsiai. Tačiau antrajame ir trečiajame kėliniuose galbūt dėl nežavinčio komandos žaidimo, galbūt dėl kitų priežasčių garsas prislopsta. Kas laimėjo palaikymo kovą šį kartą paliksime spręsti neutraliems žiūrovams. Pasibaigus rungtynėms, po tradicinio Pirmyn Vilniečiai, judame namų link. O ten jau skirstomės savais keliais, kas kartu pavakarieniauti, kas į koncertą, o kas ilsėtis prieš ateinančią darbo savaitę. Vėl susitiksime trečiadienį, tad nedvejok ir prisijunk prie mūsų! 

Berlynas ir Belgradas du visiškai skirtingi miestai ir dvi visiškai skirtingos išvykos. Tačiau apie viską iš pradžių. Taip nutiko, kad į Berlyną skridome dvejomis grupėmis, viena išskrido pirmadienį, kita – antradienį, tiesiai į rungtynes. Su kolega skridome pirmadienį, todėl ir didžioji dalis išvykos bus aprašoma mūsų akimis. Pirmadienis prasidėjo gan neįprastai, nes po apgailėtinai sužaistų rungtynių socialinėje erdvėje vėl šėlsta Dominykas ir mes daugiau negalime taikstytis su jo išsišokimais. Dėl to suorganizuojame susitikimą su klubo vadovybe, kad sužinotume klubo požiūrį į tokius išsišokimus. Išgirstame, kad Sutton’as suspenduojamas ir džiaugiamės, kad komandos griovimas iš vidaus buvo sustabdytas. Joks žaidėjas niekada nebus aukščiau klubo. NIEKADA. Iš šiandieninės perspektyvos atrodo, kad komanda suartėjo tarpusavyje ir atmosfera viduje pagerėjo. Iškart po pokalbio važiuojame į oro uostą, kur sutinkame kartu su mumis vykstančią komandą. Šiek tiek pasišnekame su žaidėjais, sužinome, kad visi sveiki, problemų su traumomis nėra ir visi pasiruošę kautis už juodai baltai raudonas spalvas. Taip pat nuoširdžiai pasišnekame su D. Adomaičiu ir išreiškiame jam palaikymą B Tribūnos vardu. Įsivaizduojame koks sunkus darbas yra būti Ryto treneriu ir kaip dažnai jiems keičiantis iškelti tikslai kaip nėra pasiekiami, taip nėra pasiekiami. Šioje sezono stadijoje dar niekas nėra prarasta ir trenerio keitimas vėl patvirtintų Ryto etiketę atleidžiant bent po viena trenerį per sezoną. Savo ruožtu Dainius nuoširdžiai dėkoja už palaikymą ir tvirtina, kad jam tai labai svarbu. Suburiame komandą kartu, pasidarome bendrą nuotrauką ir jau netrukus lipame į lėktuvą. Einant pro vartus vieno rytfanio bilietas yra pakeičiamas ir jam pasiseka sėdėti kartu su Arnu ir fizinio rengimo treneriu Evaldu. Skrydis neilgas, todėl daug pabendrauti netenka. Nusileidę, linkime komandai sėkmės ir keliaujame į savo gyvenamąją vietą. Vakare pasivaikštome po miestą ir aplankome pagrindines lankytinas vietas. Berlynas yra gražus miestas, o dauguma žymiausių lankytinų vietų yra vienaip ar kitaip susijusios su Antruoju pasauliniu karu. Todėl šis miestas yra tikras saldainiukas visiems besidomintiems šiuo istoriniu įvykiu bei po jo sekusiu Šaltuoju karu. Kitą dieną aplankome Olimpinį Berlyno stadioną. Tai vienas didžiausių Europos stadionų statytas Hitlerio valdymo laikais, siekiant pademonstruoti Trečiojo Reicho didybę, turbūt todėl šio statinio architektūroje atsispindi ir Romos koliziejaus motyvai. Tuo metu galėjo talpinti netgi 110 tūkst. žiūrovų. 2004 m. stadionas atnaujintas ir dabar talpina beveik 74,5 tūkst. žmonių. Šiame stadione savo namų rungtynes žaidžia Berlyno Hertha, tačiau vaikštant po man nesijaučia, kad tai yra išskirtinai Herthos stadionas. Panašiai kaip Siemens arena Vilniuje. Čia komanda žaidžia namų rungtynes, tačiau stadionas jiems nepriklauso. Galbūt dėl šios priežasties bei egzistuojančio lengvosios atletikos treko, Hertha planuoja statyti naują stadioną, kuris būtų pritaikytas išskirtinai futbolui. Union Berlin stadiono aplankyti nespėjame ir judame link Mercedes Benz arenos, kurioje vyks svarbiausias įvykis, dėl kurio ten atvažiavome. Prie arenos sulaukiame kitų rytfanių atvykusių tiesiai iš oro uosto. Mūsų arenoje 7 bei dar keliasdešimt lietuvių ( ir ne tik) išsibarsčiusių arenoje. Vilniaus klubą palaiko net ir italas, pagal Erasmus praktiką studijavęs bei dirbęs Vilniuje, o šiuo metu gyvenantis Berlyne. Tai dar vienas pavyzdys kaip Rytas vienija vilniečius nuoširdžiai mylinčius šį miestą, nesvarbu iš kur jie bebūtų. Arenoje iš pradžių bandome įsitaisyti iškart už žaidėjų suoliuko, tačiau apsaugai užkliūna mūsų vėliava, šiek tiek uždengianti Berlyno Albą palaikantį šūkį. Dėl to esame siunčiami į kitą, kiek toliau esantį sektorių. Gaila, kad prie mūsų neprisijungia savais keliais atkeliavę vilniečiai, kartu kuriamas palaikymas būtų kur kas aukštesnio lygio. Daug komandos žaidimo nekomentuosime, nes ir viską matėte patys, tačiau norime pagirti iš paskutiniųjų kovojančius žaidėjus, aikštėje paliekančius viską, ką turi. Tai ir yra tikroji Ryto dvasia. Pralaimėjimas ir vėlgi labai skaudus, po kurio norisi rautis plaukus, tačiau logiškai vertinant jis didelės įtakos turnyrinei lentelei nepadarė – vis tiek reikia laimėti abi likusias rungtynes. Pasitinkame žaidėjus ir raginame nenuleisti galvų, svarbiausios kovos dar prieš akis. Išlydėję komandą dar apsilankome Friedrichschain rajone, kuriame apžiūrime grafičius ant Berlyno sienos bei išgeriame po bokalą vokiško alaus. Naktinėti daug laiko nėra, kadangi kitą dieną ryte skrendame namo. Grįžę du rytfaniai net neišsikrauna kuprinės, nes jau kitos savaitės pradžioje juda į kitą Europos tašką – Belgradą. Prie jų prisijungia dar 5 rytfaniai ir vienas Dzūkų tankas. Pirmadienio pavakarę paliekame Vilnių ir judame galutinio tikslo link – pergalės Belgrade. Kelionė laukia sunki, virš 20 valandų vairavimo, todėl ši išvyka nėra pati laukiamiausia mūsų tarpe. Tačiau didžiuojamės, kad nuo 2010 metų komandą Belgrade palaikėme visada. Kelionė naktį per Lenkiją vargina vairuotojus ir šie keičiasi vienas po kito, bet sunkiausią kelionės dalį įveikiame be incidentų. Kadangi iš namų pasiimtos maisto atsargos jau išseko sustojame viename iš Vengrijos pakelės restoranų pasistiprinti. Maistą įvertinam gana prastai, negana to užeigos šeimininkas bando mus apgauti apvalindamas kainas vienetų tikslumų, pvz. 7,8€ kainuojančio patiekalo kaina pasikeičia į 10€. Paaiškinus vengrui, kad jo matematiniai sugebėjimai švelniai tariant prastoki šis sugalvoja naują būdą pasipelnyti. Sako, kad turime sumokėti už du didžiulius duonos kepalus, kuriuos jis atnešė neprašytas. Rytfaniai palinguoja galvomis ir išsireikalauja galimybės mokėti kortele, nors anksčiau jos nebuvo. Taigi, nepasidavę vengrų apgavystėms tęsiame kelionę. Vėlyvą popietę pasiekiame Belgradą ir įsikuriame hostelyje. Vakare išeiname į miestą, šalia Kalemagdano pilies uždegam fajerį ir pasidarome bendrą nuotrauką. Pasivaikščioję po miestą grįžtam ilsėtis – juk rytoj mačo diena! Jau nuo pat ryto juntama šiokia tokia įtampa prieš artėjančias rungtynės ir ne vien dėl to, kad jos bus lemiamos Rytui. Jos taip pat gyvybiškai svarbios ir Belgrado klubui, todėl galime tikėtis išvysti pilną buvusią Pionir areną. Į rungtynes išvykstame likus dar porai valandų iki jų pradžios. Veiksmų nesukoordinavimas nulemia tai, kad du ekipažai savo keleivius paleidžia skirtingose vietose ir kaip laikas parodys vieniems surasti kitus tampa tikru iššūkiu. Nors prie arenos atvykstame likus 1,5h iki kamuolio išmetimo, pakliūname tiesiai į 150 Partizano fanų eiseną. O mes bandome susisiekti su kitu ekipažu, tačiau tai padaryti sudėtinga, nes lietuviškos kortelės Serbijoje veikia gana prastai. Laikui bėgant pritraukiame ir pareigūnų dėmesį, kurie iš pradžių serbiškai klausia ką mes čia veikiame, o vėliau pareikalauja parodyti savo pasus. Išsiaiškinę kokiu tikslu atvykome esame palydimi iki arenos. Nors iki rungtynių dar marios laiko, aplink pilna žmonių, laukiančių eilėje tam, kad patektų į šią krepšinio šventovę. Nesulaukę kitų saviškių, pareigūnų esame priversti eiti į areną, nes ilgai būdami lauke rizikuojame sulaukti dėmesio iš vietinių. Tik tada pro langą lauke pamatome kitą dalį mūsiškių ir einame atsivesti jų. Arenos viduje vaizdas kardinaliai skirtingas nei matėme praeitais metais, kai Partizanas buvo sunkioje finansinėje padėtyje. Tuomet devyniese buvome girdimi apytuščiame Pioniriuje, o dabar jis tiesiog dūzgia kaip bičių avilys. Savo ruožtu arenos apsaugos veiksmai visiškai nekoordinuoti, kadangi iš pradžių bandėme patekti į sektorių, kuriame būname visąlaik, tačiau esame sustabdomi ir patikinami, kad ten būti negalime. Mums skiriamos vietos iškart už krepšio. Mes tik pakraipome galvas ir nesuprantame tokio sprendimo. Ar įsivaizduojate išvykos fanus apsuptus perpildytos Partizano fanų tribūnos (nors ir ne pačių aršiausių). Apsaugos nuomonė kiek pasikeičia, kai išbėgus komandai skanduojame savo klubo pavadinimą. Dalis fanų švilpia, dalis ploja mums už pasiaukojimą savo komandai. Po to iškart esame perkeliami į tarpinę zoną, kuri dalija areną pusiau. Šio padalijimo priežastis – besitęsiantys konfliktai tarp Zabranjeni ir Alcatraz subgrupuočių. Trumpai priminsime, kad konfliktai tarp šių grupių tęsiasi dar nuo 2011 metų, kai Zabranjeni buvo neįleisti į savo namų rungtynes ir apkaltino Alcatraz fanus finansiškai pelnantis iš klubo palaikymo bei ryšiais su policija. Vienintelė daina, kurią tą dieną kartu traukė abi pusės buvo „Da volim crno bele“. Aišku dėl šios priežasties jų palaikymas nebuvo toks geras koks galėtų būti, kai visa arena dainuoja kartu. Salėje pasirodant legendiniams Partizan žaidėjams D. Bodirogai, S. Djordevičiui, N. Krstičiui ir kt. arena stojasi ir juos sutinka gausiais aplodismentais. Apskritai, atmosfera arenoje tiesiog fantastiška, jokių šokėjų, skamba tik dainos apie klubą, prie kurių jungiasi visa arena, svarbiausias dalykas čia – krepšinis bei tradicijos ir meilė savo vienintelei meilei Partizanui. Tiesa, reikia paminėti, kad kryžiukų nuliukų žaidimas pertraukos metu žaidžiamas ir čia. Yra daug dalykų, kurių galime pasimokyti iš Grobari, tačiau pagrindis iš jų – komandos palaikymas jai pralaimint. Atrodo, kad komanda krenta į duobę ir atsilieka 10 taškų, tačiau dainos skamba vis garsiau. Žaidėjui prametus baudą arena neiškeikia jo, o atvirkščiai paploja ir ragina nenuleisti rankų. Kadangi esame įsitaisę arčiau Zabranjeni, atrodo, kad jie palaiko komandą garsiau ir prie jų jungiasi visa arena, tačiau būnant kitoje arenos vietoje gali atrodyti ir kitaip. Paminėjimo verta ir jų įspūdingo grožio choreografija. Tikriausiai gražiausia ir detaliausia, kurią esame matę gyvai. Kalbėti apie palaikymą iš mūsų pusės galime tik moralinį, kadangi tokioje atmosferoje skambėti neįmanoma. Geriausiu atveju į mus atsisukdavo 10 eilių žemiau stovintys žmonės. Pirmaujant visas rungtynes ir vėl pralaimint jų pabaigoje mūsų galvose kirba mintys galbūt kažkas mus prakeikė, kad mums taip nesiseka, tačiau paskutinis Artiomo metimas suteikė nepamirštamų emocijų pliūpsnį, kuris tai mačiusių rytfanių galvose išliks amžinai. Keista, kad net ir po pergalės sulaukiame tik keletos monetų paleistų į savo pusę, o provokacijų išvis nėra. Po rungtynių arenoje esame laikomi tik kelias minutes, po kurių traukiame atgal į hostelį. Išeiname netgi anksčiau už Zabranjeni, kurie pasilieka arenoje toliau dainuodami dainas, taip išreikšdami besąlyginį palaikymą savo klubui. Pralaimėjimus iškęsti būnant visiems drauge yra žymiai lengviau. O mes kitos dienos rytą patraukiame namų link. Sustojimą vėl darome Vengrijoje, kurioje randame restoraną su puikiu pasiūlymu – už 8 € gauname gėrimą ir galime 2h valgyti kiek telpa. Rytfaniai kraipo galva ir prognozuoja prastą vakarą šiai kavinei, po kurio gali pasikeisti šio pasiūlymo kaina. Išragavę visą asortimentą, leidžiamės į kelią ir po bemiegės nakties pasiekiame Vilnių.

Antra tolimiausia išvyka Lietuvoje šįkart pritraukia pilną autobusą dėl Ryto pamišusių jaunuolių. Dar du rytfaniai keliauja savo transportu, kadangi norėjo sudalyvauti sausio 13 d. aukas pagerbiančiame bėgime. Tad su tokiu skaičiumi tikėjomės sukurti ne ką blogesnį palaikymą nei Utenoje, tačiau ... Šiauliams vienareikšmiškai galime dovanoti blogiausios atmosferos LKL prizą. Vos tik prasidėjus rungtynėms norėjosi, kad jos kuo greičiau baigtųsi. Ir visiškai ne dėl to, kad mūsų komanda žaidė prastai ar mačas buvo neįdomus. Kiekvieną sekundę, kai rungtynės būna sustabdytos, muzika leidžiama tokiu garsu, kad šnekėdamas net negirdi savęs, o pranešėjas dar prisideda su savo rėkavimais per mikrofoną taip, kad net pradeda skaudėti galvą. Jis nevengia rėkauti net ir vykstant žaidimui, taip pat Šiaulių pasamdyta būgnininkų grupelė visas rungtynes be perstojo muša savo būngus keldami triukšmą, todėl kalbėti apie bent menkiausią kokybišką garsinį palaikymą iš mūsų pusės sunku. Vaizdą kiek pagyviną baltas dresscode‘as ir didelės vėliavos, pagamintos šiame sezone. Tačiau vis tiek manome, kad tai buvo blogiausios rungtynės šiame sezone atmosferos prasme . Kiekvieną kartą mums atvykstant Į šį miestą matome vis besikeičiančią situaciją „aktyviųjų“ fanų sektoriuje. Šįkart jį sudaro apie 15-20 mergaičių iš vienos Šiaulių mokyklos. Geriau nei nieko. Tuo metu komanda gana sunkiai, tačiau įveikia Šiaulių ekipą. Džiugina sugrįžęs Krameris, kuris jau pirmose rungtynėse parodo, kad bus rimta paspirtis komandos valdymo bei žaidimo organizavimo atžvilgiu. Kelionėje atgal kalbamės apie artėjančias euroišvykas, gyvai stebime Chelsea ir Newcastle mačą. Vienas rytfanis džiūgauja, dėl puikiai pasisekusio EPL fantasy turo, tuo tarpu kiti burbėdami skundžiasi surinktu taškų skaičiumi. Laikrodžiui dar neišmušus 23 valandos pasiekiame Vilnių ir išsiskirstome iki kitų rungtynių, kurių rezultatą šiandien jau visi žinote .

Pirmajame Eurocup etape turėjome labai platų išvykų spektrą – paskui Rytą keliavome nuo rytų Europoje esančios Kazanės iki pirėnų pusiasalyje besidriekiančių Malagos paplūdimių. Vos sužinoję TOP16 etapo varžovus, rytfaniai pradėjo domėtis kelionių galimybėmis. Monakas, Berlynas ir Belgradas – trys kryptys, trys labai skirtingi miestai. Dabar jau galime pasakyti, jog Rytas neliks be palaikymo visuose šiuose miestuose, o tai reiškia, jog paskutinį kartą oficialiose Ryto rungtynėse B Tribūnos nebuvo 2017 metų vasario 1 dieną. Mums toks pastovumas ir atsidavimas visada buvo siekiamybė ir labai tuo džiaugiamės, didžiuojamės, jog Rytas yra vienintelis krepšinio klubas Lietuvoje, kuris turi palaikymą visose rungtynėse. Taigi... Monakas. Tvarkaraštis išpuolė taip, jog pati brangiausia ir tolimiausia išvyka tapo pirmąja šiame etape. 5 mūsiškiai pasiskirstė į dvi grupeles. Du žmonės su keliais persėdimais į Monaką keliavo per Nicą, tuo tarpu dar trys vyrukai skrido į Bergamą ir iš ten keliavo Monako link. Šis aprašymas daugiau paremtas pastarųjų trijų žmonių įspūdžiais. Bergamas dažniausiai lietuviams tampa tarpine stotele keliaujant po pietų Europą, tačiau pats miestas vertas dėmesio. Nekalbėsime apie istoriją ir gražų senamiestį – šiame mieste egzistuoja Italijos Seria A žaidžianti futbolo komanda „Atalanta“. Italijoje radikalios futbolo fanų grupuotės labai dažnai remiasi politika. Daug kas turbūt girdėjote apie pastarąjį skandalą Milane, kai „Inter“ – „Napoli“ rungtynėse siauro mąstymo žmonės iš Milano įžeidinėjo juodaodį „Napoli“ žaidėją Kalidou Koulibaly. Pakankamai neįprastai šiaurės Italijai, „Atalantos“ fanų kryptis yra linkusi į kairę – jų rungtynėse galima matyti Chegewaros ženklų, o mieste randama tagų „Zona antirassista“. „Atalanta“ dar išsiskiria tuo, kad palyginus, tai yra nedidelis klubas iš 120 tūkstančių gyventojų miesto, tačiau turi labai stiprų ir gausų palaikymą. Antradienio rytą pajudame iš Bergamo norėdami kuo greičiau pasiekti Italijos pakrantės miestelius, nes Šiaurės Italijos orai nelabai džiugina – debesuota ir šalta, o mūsų rūbai ir mintys buvo paruošti ne tam. Vakarop pasiekiame Sanremą – miestą, garsėjantį savo muzikos festivaliu, kurio pagrindu vėliau buvo sukurta Eurovizija. Šiame mieste vis dar juntama Kalėdų dvasia, lempučių daug ir jos dega ryškiai. Akivaizdu, jog tai prabangus kurortinis miestas, kuris labai tiko mūsų išvykos nuotaikoms. Vakarienės metu keliame po bokalą už labai gražų „Žalgirio“ pralaimėjimą, širdys dainuoja matant tą rezultatą. Ta proga įsijungiame savo facebookus, jog paskaitytume tradicinius Sportalo bei Valstybinio Tautos Fronto postus. Viena iš geriausių pramogų yra skaityti sutriggerintų kauniečių reakcijas į bet kokį leptelėjimą. Viskas pasaulyje gali keistis, bet jie – ne. Besivaikščiodami po miestą pasidarome kelias nuotraukas su Vilniaus vėliava. Kaip vienas Rytfanis pastebi – Vilniaus miesto vėliavos spalvos spindi prabanga – taip pat, kaip ir Sanremas. Rungtynių diena! Monakas! Kaip reikia atrodyti Monake? Solidžiai! Du rytfaniai užsimeta marškinius ir prie viešbučio mėgaujasi rytine kava bei croissanais, o trečiasis pasileidžia į marškinių paieškas. Apsishopinimas vyksta sėkmingai – pilietis grįžta ne tik su naujais marškiniais, bet ir C.P Company megztuku. Nusiteikimas rimtas... Sėdame į bolidą ir matydami nuostabią panoramą bei bundančią Italiją iš lėto keliaujame į Monaką. Pradėję kelionę po vieną prabangiausių Europos kampelių iškart pamatome malūnsparnių nusileidimo aikštelę. Dar keliaujant į Panevėžį pradėjom planuoti išvyką į Monaką, o keli kolegos internete rado variantą – atskristi į Nicą lėktuvu, o iš ten su malūnsparniu skristi į Monaką. Skrydis truktų 7 minutes ir kainuotų viso labo 160 eurų. Šie kolegos dėl darbų į Monaką keliauti negalėjo, bet mes įsiamžiname heliporte ir trumpam apgauname savo bičiulius. Monte Carlo apžvalgą pradedame nuo prieplaukos, grožimės vaizdais ir diskutuojame kaip čia žmonės gyvena. Beskaitydami vieną straipsnį apie artėjančias rungtynes sužinome, kad kas trečias Monako gyventojas yra milijonierius. Na, panašiai ir atrodo. Eidami pro prieplauką spėliojame įspūdingai atrodančių jachtų kainas, o atėjus pietų metui išsirenkame...McDonaldą. Tai labai nuliūdina seniausią trijulės narį, kuris turi tvirtą įsitikinimą, jog išvykus į užsienį valgyti McDonalde yra nusikaltimas. Big Macas pataiso dėdės nuotaiką ir galime keliauti prie pagrindinių savo objektų. Lipam į kalną dešimtis kartų girdėdami pono M. frazę „B***, kaip čia gerai“. Iš tiesų gerai, miesto širdyje, prie Princo rūmų, įsigyjame suvenyrų ir pasitinkame lietų, kuris šiek tiek sujaukia mūsų planus. Kadangi du iš trijų rytfanių yra cukriniai ir nėra pasiruošę niekur eiti lyjant, tai atidžiai stebime debesis ir laukiame, kol ši baisi stichija praeis. Netikėtai lietus pavirsta sniegu, o tai labai nustebina vietines parduotuvės darbuotojas. Kol mes laukiame saulės, jos fotografuoja greitai tirpstantį sniegą. Nepraėjus ir pusvalandžiui į eterį grįžta saulė ir galime keliauti į paskutinį tašką prieš rungtynes – Monte Carlo kazino. Atitinkame šios vietos dreskodą, susimokame už įėjimą ir štai... Mes ten, kur buvo ir Džeimsas Bondas! Vienas iš rytfanių į kazino keliauti nenorėjo, sakydamas, jog „neturiu aš ten ką veikti“. Ateitis parodė, jog jis vienintelis iš trijų patalpas paliko su smulkiu minusu piniginėje. Tuo tarpu ryte apsipirkęs pilietis ima banką prie Black Jacko stalo ir greitai atperka savo rytines išlaidas. Ramia širdimi galime keliauti prie pagrindinio kelionės tikslo. Dėl tų dviejų valandų, dėl kurių tokios kelionės apskritai egzistuoja, dėl valandų, kurios nusprendžia, ar kelionė buvo sėkminga, juokai ir linksmybės baigiasi – iš bagažinės traukiame atributiką ir judame link arenos. Visi supratome šio mačo svarbą, apie ją diskutavome nuo akimirkos, kai susitikome oro uoste. Kaip mes norime šitos pergalės! Įdomu tai, jog Monako arena yra įsikūrusi tame pačiame pastate kaip ir futbolo stadionas, o dar įdomiau tai, kad Prancūzijos futbolo taurės rungtynės AS Monaco – Rennes vyko beveik tuo pat metu, kaip krepšinis. Dairomės ar niekur aplink nėra Thiery Henry ir neradę jo sueiname į areną. 3700 žmonių talpinanti arena yra labai jauki, būtų nuostabu kažką panašaus turėti Vilniuje. Įsitaisome už krepšio prie savosios komandos ir laukiame rungtynių. Visi tai matė, atrodė, jog pergalė yra labai arti, bet jos nebuvo. Sunku paslėpti nusivylimą ir liūdesį, padėkojam komandai, o ji mums, tačiau norisi tik keiktis. Gerai, jog esame ne Lietuvoje ir Eurocup turnyre, kitaip gautume baudą. Laiko daug neturime, nes jau kitą rytą iš Italijos keliaujame į Vilnių, tad iškart sėdame į mašiną, kurioje netyla kalbos apie įsimintiniausias visų laikų Ryto rungtynes, geriausius žaidėjus, skaudžiausius pralaimėjimus... Naktį praleidžiame super šaltame Italijos kaimelio viešbutyje pas generolą Franco, kuris mus nubloškia į realybę ir šalčius, kuriuos galima patirti gimtinėje. Bet joks pralaimėjimas nesumažins mūsų meilės komandai ir noro žengti toliau. Mes tai pamiršome, tai jau istorija. Rytoj mes žengiame į kitą mūšį ir mūsų galvose yra tik vienas – pergalė.

Su griausmu atšventę savo jubiliejinį 20-ąjį gimtadienį, grįžę po kauno išvykos bei pamiegoję vos kelias valandas, 9 rytfaniai ir pora kolegų iš Dzūkų Tankų ankstyvą gruodžio 10-osios rytą susitinka Vilniaus oro uoste. Vis dar vyraujant gimtadienio nuotaikoms, aptariamas išskirtinis šio jubiliejaus savaitgalis su visais jo renginiais. Praėję patikras, puikiomis nuotaikomis susėdame į lėktuvą ir mintyse jau regime saulėtąją Italiją. Tačiau šias mintis greitai išsklaido lėktuvo pilotas, pranešdamas, kad dėl rūko lėktuvas kils pusvalandžiu vėliau. Keli rytfaniai jau ima nerimauti, mat kelionės pradžia buvo suplanuota minučių tikslumu, tad pagal planą lėktuvui nusileidus Bergame teturėjome vos 20 min. pasiekti savo autobusą, vežantį į Turiną. Kadangi plano B nebuvo, beliko laukti ir tikėtis, kad pilotas paspaus „gazą“ ir laiku pasieksime Bergamo oro uostą. Pajuokaujame, jog dėl visko kaltas - pilietis E., kurį europinėse išvykose, tarsi prakeiksmas, pastoviai persekioja nelaimės. Tačiau praėjus geram pusvalandžiui galiausiai pakylame bei patogiai įsitaisydami bandome šiek tiek nusnausti. Juk po tokio savaitgalio jėgų mums išties prireiks! Lėktuvui nusileidus visų žvilgsniai iškart krypsta į laikrodžius - turime vos kelias min. suspėti į autobusą. Tenka šiek tiek pramankštinti kojas, bet savo autobusą pasiekiame laiku. Įtampai atslūgus užsiimame autobuso galą ir ramiai pajudame Turino link. Kelionė gan ilga – 3 val., tad jas stengiamasi išnaudoti poilsiui, dėl ko rytfaniui L., neradus kompanijos, tauriuosius gėrimus tenka degustuoti vienam. Atvykę į Turiną pirmiausiai nusprendžiame ko nors užkąsti. Rastoje vietinėje užkandinėje, kurioje gaminami „Panini“ sumuštiniai, išbandome savo laimę, mat italų kalba parašytas užsakymų formas pildome, pasikliaudami vien nuojauta. Vieni lieka patenkinti savo maistu, kiti – nelabai, bet daugiau mažiau pasistiprinę jau traukiame link savo gyvenamosios vietos. Įsikūrę apartamentuose bei šiek tiek pailsėję susiruošiame turistauti. Tačiau nuovargio pakirstą pilietį L. randame dar gerai įmigusį. Nusprendę nežadinti pavargėlio, paliekame jį vieną bute, o patys patriaukiame centro link. Antrą kartą Turine besilankanti R. praveda trumpą ekskursiją, o aplankę kelis turistinius objektus leidžiamės į maisto paieškas. Kadangi dauguma restoranų atsidaro tik 19 val., užtrunkame, kol randame veikiančią nedidelę piceriją. Užsisakant picas ir čia tenka pasikliauti nuojauta, deja, šįkart ji paveda visus. Negana to, kad liekame normaliai nepavalgę, pickepė dar liepia išeinant susitvarkyti savo stalus, atskirai surūšiuojant ir išmetant visas atliekas. Taip išknibinėtos picos šedevras keliauja tiesiai į šiukšliadėžę... Tad kitos užeigos duris praveriame jau gan nedrąsiai, spėliodami, kokie dar siurprizai mūsų laukia. Tačiau trečias kartas nemeluoja ir pagaliau šiltai bei patogiai įsitaisę aplink didelį stalą, užkandžiaudami mėgaujamės pirmuoju vakaru Turine. Nuotaiką dar labiau pakelia atsikėlęs ir nieko bute neradęs kolega, kuriam panorus išeiti į miestą tikru iššūkiu tampa buto durų įveikimas. Padėję išspręsti durų užrakinimo klausimą toliau turistaujame, grožėdamiesi vakarinio miesto panorama nuo Cappuccini kalvos. O sugrįžę bei dar šiek tiek panaktinėję keliaujame miegoti, mat rytoj laukia dar daugiau pramogų. Atsikėlę bei pasiskirstę į kelias grupeles išsiruošiame į miestą. Papusryčiavę patraukiame link Turino simbolio - Mole Antonelliana bokšto, tačiau šis antradienį nedirba, tad negaišdami laiko pasiryžtame įveikti Superga kalną. Nenorėdami nusileisti kiekvienoje euro išvykoje į aukštumas lipantiems rytfaniams, Dzūkų Tankai paduoda gerą tempą, tad jau netrukus statusis kalnas priverčia daryti pirmąjį sustojimą. Atgavę kvapą bei atsigaivinę kopiame toliau ir dar po kelių sustojimų galiausiai išvystame kalno viršukalnėje stūkstančią Superga baziliką. Pasigrožėję vaizdu nuo kalno bei pasidarę kelias nuotraukas netikėtai aptinkame legendinei Italijos komandai, 1949 m. gegužės 4 d. tragiškai lėktuvo katastrofoje žuvusiai „Grande Torino“, atminti skirtą vietą, gausiai nužymėtą įvairių futbolo fanų grupių lipdukais bei šalikais. Palikę šią didelį įspūdį sukėlusią vietą bei nusileidę nuo kalno nuvykstame prie „Juventus“ stadiono. Iki krepšinio mačo turėdami dar kelias valandas, jas išnaudojame poilsiui lovose. Atgavę jėgas visi kartu patraukiame link „PalaRuffini“ arenos. Gan greitai pasiekę areną, lengvai praeiname apsaugos patikrinimą ir štai mes jau viduje. Išsikabinę vėliavas laukiame rungtynių pradžios. Prie jau stovinčių rytfanių prisijungia vietiniai lietuviai ir iš Londono palaikyti „Rytą“ atvykę emigrantai. Bendrai mums skirtame sektoriuje - 26 žmonės. Palaikymas pirmoje rungtynių pusėje - neblogas, puikiai girdimas tiek arenoje, tiek prie tv ekranų. Vienas emigrantas taip nuoširdžiai stengėsi dainuoti mūsų dainas, nežinodamas žodžių, kad dažnai ne vietoje įstodamas sukeldavo ne tik šypseną, bet ir didžiulį juoko pliūpsnį. Tačiau negalime pykti, mat pilietis stengėsi palaikyti mūsų mylimą klubą, kiek įmanydamas. Verta pažymėti ir tai, kad nuostabiai aikštelėje žaidęs Roko, net nuo atsarginių žaidėjų suolelio ragino mus dar garsiau palaikyti „Rytą“. Tai tik parodo, koks svarbus komandai yra palaikymas ir kaip jis motyvuoja žaidžiant! Nors rungtynių pradžia nuteikė gan optimistiškai ir atrodė, jog bus pasiekta lengva pergalė prieš grupės autsaiderius, kaip turbūt jau įprasta, komanda galiausiai mums sudegina ne vieną nervų ląstelę iki pat pratęsimo pabaigos. Vis dėlto pergalė – pasiekta, komanda užsitikrino vietą kitame etape. Tai reiškia, kad rytfaniai neapsiribos vien pirmu etapu, Rytas turės mūsų palaikymą ir antrame etape. Po rungtynių einame pasitikti komandos ir pasveikinti su pergale. Šalia arenos tvoros taip pat laukė ir plakatą paruošę keli italai, atvykę pasveikinti Sutton tiesiai iš Trento. Kaip ir buvo tikėtasi, Instagramo žvaigždę labiau sudomino italai nei 2000 km dėl komandos atvykę rytfaniai. Kiek ilgėliau pabendravome su Arnu Butkevičiumi, aptarėme būsimus varžovus kitame etape, komandos rezultatus bei gimtadienio įspūdžius. O likusiai komandos daliai esame tiek pat įdomūs, kiek socialinio tinklo žvaigždei... Išlydėję komandos autobusą, skubame į apartamentus atgauti mačo metu atiduotas jėgas, mat po gerų 4 val. jau teks ruoštis planuotai kelionei į Milaną. Kitą dieną apžiūrėję mados sostinės žymiausius objektus, nuėję ne vieną dešimtį kilometrų, vakarop jau skubame į Bergamo oro uostą. Laikas oro uoste neprailgsta ir po poros valandų mes jau lėktuve. Kadangi tuo pačiu reisu skrido ir „Ryto“ komanda, lėktuvo stiuardesė ne kartą pasveikino mūsų klubą iškovojus pergalę bei palinkėjo sėkmės kitame etape. Išvargę, bet laimingi, patyrę daugybę įspūdžių, juodai baltai raudoni vėlų trečiadienio vakarą pasiekia Vilnių. Atsisveikinę su bendražygiais visi patraukia namo ilsėtis ir planuotis būsimas išvykas. Jau šį sekmadienį (gruodžio 23 d.) pradėsime šventes Panevėžyje. Kalėdinė nuotaika, karštas vynas ir daugybė įspūdžių – garantuoti! Prisijunk ir Tu, registruokis išvykai į Panevėžį ir jau šį sekmadienį keliauk kartu su mumis!

20-ojo B Tribūnos gimtadienio laukėme labai ilgai ir idėjas jam pradėjome generuoti dar vasarą, sužinoję, kad vėl žaisime su amžinu priešu. Viena iš pirmųjų minčių – turime jį atšvęsti galingai. Prisiminėme visus prieš tai vykusius gimtadienius ir nusprendėme, kad šįkart organizuosime koncertą. Ilgai galvojame kokias grupes kviesime, ar apsiribosime tik lietuviškais atlikėjais, ar kviesime kažką iš užsienio, tačiau dėl numatomos gausybės veiklos nutarta kviesti rytfaniams jau gerai pažįstamas grupes. Rezervuojamas vienas iš sostinės klubų, o atlikėjai gana geranoriškai sutinka prisidėti prie mūsų kuriamos šventės. Tuo tarpu kiti rytfaniai, pasiskirstę darbais, organizuoja išvyką. Užsakinėjama atributika, autobusai, planuojama eisena. Darbų daug, tačiau idėjų dar daugiau ir galime sakyti, kad visų jų įgyvendinti nepavyko ir jas pasiliekame ateičiai. Gruodžio 8-oji iš tikrųjų yra ypatinga kiekvienam rytfaniui. Vos tik atsikėlus ryte apima toks smagus jausmas, lyg atrodytų, kad tai tavo paties antrasis gimtadienis. Siunčiami sveikinimai vieni kitiems, dalijamasi senais prisiminimais ir nuotraukomis. Šį rytą keli rytfaniai išsiruošia į Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namus, kur aplanko ten esančius vaikus ir įteikia mūsų surinktas dovanas. Nors Lietuvoje taip švęsti gimtadienis dar nėra įprasta, tačiau tikime, kad tai taps gražia mūsų tradicija. Manome, kad būdami Ryto fanų bendruomenės nariais turime padėti visuomenei ir tiems, kam tos pagalbos labiausiai reikia. O į koncerto vietą pirmieji rytfaniai renkasi jau 13 h, kadangi reikia paruošti patalpas būsimai šventei. Jau nuo pat pietų aplink klubą sukinėjasi pareigūnai, pasirodo, norintys išsiaiškinti, kada prasideda koncertas, esą jiems įsakyta saugoti viešąją tvarką aplink klubą. Mes nieko prieš tai neturime ir po trumpo pokalbio policija pasišalina iki vakaro. Paskutinei grupei dar vis atliekant soundcheką, klubas pradeda pildytis. Smagu sutikti senus draugus, su kuriais praleista tiek daug neužmirštamų akimirkų palaikant Rytą išvykos varžybose. Besirenkant rytfaniams sulaukiam ir smagios staigmenos. Mus aplanko į Kauną neišvykęs Margiris Normantas. Esame jam dėkingi už tai. Po truputį vakarėlis įsisiūbuoja ir į sceną lipa Paulius Ambrazevičius. Standup‘as abejingų nepalieka ir net patys rimčiausi rytfaniai išspaudžia šypseną. Po to į sceną kviečiamas bene žinomiausias mūsų triBūnos atstovas Staučė ir „Kitokių pasikalbėjimų“ formatu vyksta pokalbis apie visą jo gyvenimą (tikimės, niekas už tai nepaduos į teismą). Publika juokiasi iki ašarų ir plojimais palydi kalbinamąjį, kuris netrukus grįžta į sceną su savo grupe Šizofrenija. Vakarėlis įsisiūbuoja, skamba senai girdėtos dainos ir keletas naujų. Pasirodymą vainikuoja „Tu žinai ką tau jaučiu“ daina, per kuria rytfaniai tiesiog išprotėja ir, kaip teigia Šizofrenija, tai buvo vienas geriausių jų koncertų apskritai. Po jų į scena lipa Toro Bravo, turbūt laukiamiausia vakaro grupė. Ji sutraukia didžiausią žmonių skaičių į šokių aikštelę ir pogo vyksta pilnu pajėgumu. Toliau - Tavo Tėvas, rytfaniai traukia lengvai įsimenančius priedainius kartu su atlikėjais. Daina „Broliai“ išjudina net ir jau labai nuvargusius klausytojus priversdama juos šokinėti. Vakaro pabaigoje scenoje pasirodo Banginis su Jama. Žodžiai liejasi laisvai aktualiomis temomis nuo policijos darbo iki kitos dienos priešininkų. Taigi, galime teigti, kad vakarėlis pavyko, nors ir baigėsi kiek anksčiau nei įprasti vakarėliai, dėl rytoj ganėtinai anksti vykstančios išvykos. 12 valandą rytfaniai renkasi prie Siemens arenos ir užpildo 9 jiems skirtus autobusus. Laisvų vietų atsiranda tik kelios, todėl džiaugiamės, kad viskas pavyko optimaliai išnaudojant resursus. Su policijos palyda autobusų kolona juda kiaurai per visą miestą, nestodama net ir prie raudonų šviesoforo signalų. Vaizdas išties įspūdingas. Autobusuose išdalinami šalikai bei bilietai i rungtynes. Sustojimas daromas Žiežmariuose, kuriuose visi sustojame ir išklausome užvedančios vieno iš rytfanių kalbos. Taip pat pasimokame keletą naujausių mūsų dainų. Sustojimo metu net ir policininkai išsitraukia savo mobiliuosius telefonus ir pradeda mus filmuoti ir visiškai ne dėl to, kad darome kažką negero. Kiek vėluodami pasiekiame Kauną ir su papildoma palyda keliaujame link eisenos pradžios vietos. Ten mūsų laukia dar apie 50 savo transportu atvykusių rytfanių bei vyrukai iš Vakarų bangos ir kartu sustoję pradedame eiseną. Šį kartą, subjektyviais vertinimais, ji gavosi geresnė nei pernai dėl to, jog turėjome galimybę žygiuoti keliu ir taip sustoti plačiai. Dėl šios priežasties net ir eisenos gale buvo galima girdėti ką sako užvedinėtojas ir mušamo būgno garsas neatskriejo kartu su aidu. Ant tilto į areną, kaip ir praeitais metais, degame pirotechniką ir sukuriame dar vieną įspūdingą šou. Nieko nelaukiant pradedame įeidinėti į areną, kadangi reikia pasiruošti būsimai choreografijai, o laiko lieka nedaug. Visi žmonės be nesklandumų suleidžiami per maždaug valandą ir likus 15 minučių visi laukia dar vieno nepamirštamo reginio. Sugiedoję himną keliame choreo. Joje – vainike pavaizduotas mūsų logotipas su karūna, simbolizuojančia mūsų karaliavimą Lietuvos fanscenoje. Iš abiejų pusių keliami 375 šalikai, vienai pusei atsukus užrašą mūsų garbė, kitam datas 1998-2018, simbolizuojančias mūsų jubiliejų. Norime išreikšti dar vieną mintį apie aktualią patyčių ir keiksmažodžių temą. Nors ir yra bandoma kovoti su jais darant įvairias propagandines reklamas, kai žaidėjai ragina fanus komandą palaikyti be keiksmažodžių ir patyčių, priešų klubas pranešėjo raginamas bando šaipytis iš mūsų choreografijjos, taip sukeldamas įaudrintą publikos reakciją. Žodžiu - kalbama viena, daroma kita, tačiau mes tuo nesiskundžiame. Manome, kad klubai ir lyga, bandydama sukurti taip vadinamą „šeimos“ atmosferą arenose pati šauna sau į koją, nes naikindami bet kokią priešpriešą tarp klubų sunaikins ir atmosferą, dėl kurios tos šeimos ir kiti žiūrovai ateina į rungtynes. Net ir visai arenai skanduojant taip vadinamą vikingų skanduotę esame girdimi, nors mūsų ir yra 20 kartų mažiau nei priešininkų. Tiesa, ir vėl sunku suskaičiuoti žmones, palaikiusius komandą kartu su mumis, tačiau apytiksliais skaičiavimais šįkart žmonių buvo daugiau, tačiau dėl kai kurių piliečių nesugebėjimo apsivilkti raudonų marškinėlių neatrodėme taip įspūdingai ir masyviai, kaip galėjome atrodyti. Mačo metu palaikymas, kad ir kaip mums nesinorėtų, stipriai priklauso nuo komandos pasirodymo aikštėje ir banguoja kaip Baltijos jūra. Tačiau galime pasidžiaugti, kad pralaiminėjant dviženkliu skirtumu mes nenutylame ir po užvedančių aktyviausių žmonių kalbų parodome, kad esame kartu su komanda, tol, kol ji nepasiduoda. Po rungtynių pliaupiant lietui laukiame žaidėjų autobuso ir parodome, kad esame kartu su komanda bei palinkime sėkmės artėjančiose rungtynėse Italijoje. Na, o mes nieko nelaukdami grįžtame į savo mylimą miestą Vilnių. Grįžę iš kauno ir praleidę savo lovose vos kelias valandas, keli rytfaniai išvyksta į Turiną – didžiulė pagarba jiems. Taip pat norime padėkoti žmonėms, grįžusiems į Lietuvą iš Švedijos, Norvegijos, Lenkijos, Didžiosios Britanijos tik dėl B Tribūnos gimtadienio išvykos. Mums svarbioje išvykoje apsilankė ir VB bei DT, ačiū jiems! Ačiū visiems važiavusiems ir tikimės, kad ši išvyka duos papildomą impulsą mūsų judėjimui, kaip ir praeitais metais, pritraukdama didelį skaičių aktyvių naujokų. Kita išvyka į Panevėžį prieš pat Kūčias ir ten turime surengti ne ką prastesnį pasirodymą nei pernai.

Liepos mėnesį ištraukus Europos Taurės burtus sužinojome, kad pakliuvome į labai margą grupę su komandomis praktiškai iš kiekvieno Europos kampelio. 5 krepšelis mums davė Frankfurto „Skyliners“, klubą, po 6 sezonų pertraukos sugrįžusį į antrą pagal stiprumą senojo žemyno turnyrą. Komanda, nerodanti gerų rezultatų vietiniame fronte, tačiau surinkusi įdomią sudėtį rytfaniams atrodė saldus grobis. Frankfurtas – vilniečių iki šiemet dar neaplankytas taškas, iš karto po burtų ceremonijos sudomino nemažą kiekį rytfanių. Tai lėmė ir faktas, kad lėktuvo bilietus buvo galima įsigyti už keliasdešimt eurų. Pradėta registracija tik patvirtino spėliones. Jau rudens pradžioje buvo aišku, kad Frankfurtas taps masiškiausia B TriBūnos euroišvyka per visą istoriją. Šlapią Lapkričio 20-osios pavakarę, puikiomis nuotaikomis į Vilniaus oro uostą sugūžėję B TriBūnos nariai bei Dzūkų tankai patraukia į Europos finansų sostinę. Apie 2 valandas trukęs skrydis neprailgsta, mat daugiau nei pusė lėktuvo užpildyta juodai-baltai-raudonais. Nuvykus į Vokietiją mus pasitinka Palangos oro uosto dydžio (Hahn) oro uostas, kuris pagrinde aptarnauja krovininius lėktuvus. Sulaukiame mūsų užsakyto autobuso ir pajudame į Frankfurtą, kuris nuo mūsų atvykimo vietos yra už 150km. Kelionės metu skamba ne viena gerai pažįstama B TriBūnos ir Dzūkų tankų daina, o vairuotojas demonstruoja neeilinę kantrybę. Atvykstame į viešbutį, užsiregistruojame ir keliaujame susipažinti su naktiniu Frankfurtu ir pasitikti bičiulius, kurie į išvyką atvyksta iš Varšuvos. Rungtynių dieną rytfaniai tęsia pažintį su Vokietijos miestu ir likus trims valandoms iki rungtynių susitinka pagrindinėje miesto aikštėje nusifotografuoti. Įsiamžinus visi kartu traukiame prie arenos, kuri yra Fraporto rajone. Nuvažiavę nemažą atstumą miesto traukiniu pasiekiame miesto dalį, kuriame yra įsikūręs „Skyliners“ klubas. Nuo stoties darome eiseną link arenos, o tunelyje po geležinkeliu degame fajerius. Neužilgo pasiekiame areną ir be didesnių problemų praeiname patikrą. Susirenkame mums skirtame sektoriuje šalia mūsų komandos žaidėjų suolelio. Užvedame komandą apšilimo metu skanduotėmis ir dainomis bei nekantriai laukiame rungtynių pradžios. Viso sektoriuje 50 Rytas Ultras narių, 8 mūsų draugai iš Alytaus ir virš 20 iš Vilniaus atvykusių bei vietoje prisijungusių Ryto fanų, taip pat ir vietos lietuviai. Komanda startuoja galingai ir vakarėlis tribūnoje vyksta pasiutusiu tempu. Tiesa, kaip ir daugumoje Vokietijos arenų palaikyti trukdo „vėduoklių“ bei būgnų keliamas triukšmas priešininkų atakų bei gynybos metu. Ilgosios pertraukos metu su mumis ateina pasikalbėti „Skyliners“ klubo darbuotojas, kuris tikina tokios minios išvykos sirgalių šioje arenoje dar nematęs. Trečiame kėlinyje komanda užstringa ir iššvaisto turėtą persvarą. Galiausiai, patiriame skaudų pralaimėjimą. Po rungtynių pasitinkame komandą prie autobuso, pasišnekučiuojame su žaidėjais. Vienas iš sunkiai ant kojų besilaikančių pižonų užsipuola trenerį Adomaitį, dėl ko vėliau pastarajam tenka atsiprašinėti. Padėkojame komandai už kovą ir skanduotėmis palinkime gero kelio. Kitą rytą keliaujame namo – vykstame į oro uostą, o iš ten – į Vilnių. Pavakary nusileidžiame mylimiausiame mieste ir skubame namo.