2020-10-02 Dzūkija - Rytas
Galima grįžti prie penktadieninės išvykos. Visų nuostabą vėl kelia išvykos laikas – darbo diena, 18:30. Kodėl šitos rungtynės negalėjo vykti šeštadienį arba sekmadienį? Kodėl Alytuje surengtos krepšinio rungtynės, kai beveik tuo pačiu metu Alytuje savo rungtynes žaidžia daug populiaresnė miesto futbolo komanda „Dainava“? Vis tik, į išvyką vėl surenkamas neblogas žmonių skaičius – viso į Alytų susiruošė 60 rytfanių. Autobuse netyla diskusijos apie artėjančius rinkimus, vis tik keliaujame į partijos „Lietuva – visų“ būstinę. Besijuokiant iš lazdos partijų bei LRT debatuose matomų perliukų, sužinome, jog viešai pasirodė basketnews podkastas, kuriame kalbinamas Jarutis. Tai dar labiau įaudrina diskusijas apie jau prieš tai mūsų aptarus įvykius. Besiverždami pro Alytaus tvarkomas gatves, šiaip ne taip, pasiekiame areną.
Ech, ta Alytaus „Dzūkija“. Šioje arenoje galingą palaikymą galėtume kurti ir dešimtyje. Žiūrovų labai mažai, o dalis iš jų, pasidabinę Ryto komandos atributika. Raudona spalva dominavo tribūnose, tačiau aikštėje komandai sekėsi sunkiau. Atrodo, jog išvykose komanda vis dar nepagauna reikiamo nusiteikimo, bet svarbiausia, jog iškovojama pergalė ir lygoje toliau žengiame pirmojoje pozicijoje. Viso mačo metu triBūna juda labai smagiai, finišuojame dar vienu „Pirmyn, vilniečiai“, į kurį skuba prisijungti ir trenerių štabas. Kaip smagu tai matyti!
Po rungtynių pasitinkame komandą - verta paminėti aplodismentų vertus mūsų legendų Artūro Jomanto ir Simo Jasaičio pasirodymus aikštėje. Lauke Artūras nustebina ir tuo, jog vis dar dėvi mūsų klubo atributiką. Pasilabinę su komanda skubame į kitą Alytaus miesto pusę, mat reikia pasveikinti DT su įspūdinga Dainavos pergale.
Kelionė atgal pasižymėjo išskirtinai geromis nuotaikomis – galime pasidžiaugti, jog išvykoje buvo tikrai nemažai naujokų, kuriems tai vos pirmosios išvykos. Į eterį grįžęs Staučė FM sėkmingai pakalbina kelis iš jų, taip pat su svečiu „X“ įvyksta kol kas įspūdingiausias freestylo battle‘as RU autobuse bei diskusijos apie istorines Lietuvos fanscenos peripetijas.
Už dviejų savaičių turėsime pirmą išvyką savaitgalį. Į Klaipėdą - šeštadienį. Ar jaunas, ar senas, ar turi šimtą ar dvi išvykas – registruokis jau dabar ir pasiaučiam pajūryje kartu . Vamos!
Pagaliau sulaukėme išvykos savaitgalį! Ir tai buvo geriausia išvyka šiais keistais 2020-ais. Nors šį sezoną Klaipėdos ekipa tikrai nekelia didelio ažiotažo, bet pajūrio link susiruošė autobusas, mikras ir dar atskiri mašinų ekipažai. Viso šeštadienį Rytui paskyrė apie 70 rytfanių ir 5 Dzūkų Tankai. Kelionė prasidėjo ramiai, iš Vilniaus išvykstame likus kiek mažiau nei 5 valandoms iki rungtynių, tad laiko turime į valias ir galime niekur neskubėti. Iš vakaro vieno piliečio sugalvota idėja į išvyką pasiimti “Auksinio proto” knygą išgvildenama iki tiek, kad 10 rytfanių žaidžia visiškai laidos formatui identišką protmūšį, kurį netikėtai laimi... pačios knygos savininkas. Pasibaigus šiai atrakcijai kiekvienas panyra į savo veiklą - kas žiūri Liverpulio derbį, kas tiesiog diskutuoja apie įvairias aktualijas, pradedant rinkimais ir viltimi, jog Vilniaus balsai pakeis vyriausybę, baigiant mūsų klubo reikalais, kurių pastaruoju metu nutiko nemažai. Klaipėdą pasiekiame su keliomis stotelėmis, prie arenos mūsų jau laukia keli ekipažai atvykę savais keliais, tad visiems be trikdžių suėjus į areną, įsikuriame M sektoriuje. Paskutiniai du mūsiškiai sektorių pasiekia vos prieš finalinį švilpuką, bet pykti ant jų negalim. Jie ką tik pajūryje įveikė 47 km. ultramaratoną ir iškart po jo keliavo ne ilsėtis, o į pirmas eiles palaikyti mūsų klubo. Pasirinktas baltas dresscode'as atrodo tiesiog puikiai, o visas sektorius šviečia iš tolo. Kurti palaikymą tokioje arenoje, kuri dar pernai kai kurių ekspertų buvo krikštijama kaip geriausia atmosfera Lietuvoje yra itin lengva, nes vietiniai labai pasyvūs. Panašu, jog Klaipėdos gloryhunteriai greitai nurimo, per visas rungtynes arena nė karto vieningai neužtraukia jokios skanduotės, pats žiūrovų skaičius irgi nedidelis. Apie 20 Vakarų Bangos narių arenoje atrodo kaip atskira respublika, egzistuojantys tik sau, nors retkarčiais sugebėjo suskambėti neblogai. Tuo tarpu mūsų sektorius iš visų jėgų stengiasi nuo pirmų sekundžių, o kai kurios skanduotės net kėlė šiurpuliukus. Įdomus momentas nutiko 3-iajame kėlinyje, kuomet su įstrižai nuo mūsų, virš komandos suoliukų sėdinčiais, apie 10 Ryto fanų, nusprendžiame atlikti skanduotę “Pirmyn, vilniečiai”. Pavyko tiesiog puikiai, o komanda galėjo jaustis lyg žaisdami namuose net ir 300km nuo Vilniaus. Beje, būtent po šios skanduotės klaipėdiečiai sukėlė didžiausį garso lygį arenoje, bandydami mus užtildyti, turbūt vietiniams buvo šiek tiek gėda, jog tiek žaidimas, tiek palaikymas vyksta visiškai į vienus vartus. Vizualinį palaikymą viso mačo metu pagyvino 4 mojuojamos vėliavos, po mačo dar vienas galingas “pirmyn vilniečiai” ir su šypsenomis išsiruošėme į kelionę namo. Vakarėlis įsisiūbavo po pirmo sustojimo, kuomet lauke buvo atgaivintas kiek primirštas rytfanių žaidimas, kuris reikalauja drąsos ir sėkmės. Hardcorinių dalyvių netrūko, o nuotykiai persikėlė ir į autobusą. Antroji kelionės dalis buvo kiek ramesnė – vyko, naujokų, ir ne tik, kalbinimas autobuso priekyje. Kelios kelionės valandos pralėkė labai greitai ir prieš vidurnaktį pasiekiame Vilnių. Išvyka buvo tikrai įspūdinga ir įsimintina, tiek Ryto fanų tolimiausiame LKL taške dar niekada nebuvo. Ačiū visiems keliavusiems ir toliau taip galingai judam išvykose!
Praeitą sezoną Monake besilankę rytfaniai susižavėjo žydrąja pakrante, tad šįkart nusprendžia savo išvyką pradėti, dar likus keturioms dienoms iki mačo. Ankstyvą sekmadienio rytą geromis nuotaikomis savo kelionę Vilniaus oro uoste pradeda trys rytfaniai. Nicą jie pasiekia puikiomis nuotaikomis. Pasimėgavę poilsiu Žydrojoje pakrantėje, išsimaudę ir aktyviau praleidę laiką, užkilę į aukštesnes įkalnes bei prasibėgę žymiąja Promenade des Anglais pėsčiųjų alėja, rytfaniai sulaukia mačo dienos, o kartu ir pastiprinimo iš Vilniaus. Deja, rytas prasideda nekokiomis naujienomis, mat atskridę draugai, norėdami iš oro uosto pasiekti Nicos centrą, susiduria su šiokiais tokiais keblumais. Pasirodo, Nicoje tądien joks viešasis transportas nevažiuoja – vyksta streikai. Tokios naujienos mūsų išties nepradžiugina, mat pradedame sukti galvas, kokiu būdu pasieksime Monaką. Laimei, regioniniai traukiniai važiuoja, kaip įprastai, tad be problemų pasiekiame kelionės tikslą. 18 laipsnių šiluma bei nuostabūs gamtos vaizdai pakerėja visus triBūniečius, tad miestą puošdami mūsų lipdukais nepastebimai pėsčiomis kalnuotomis vietovėmis sukariame daugybę kilometrų. Užkandę ir pailsėję prie arenos susitinkame su likusiais juodai baltai raudonais bei patraukiame į arenos vidų. Apsaugos darbuotojams nepatinka tai, kad patys išsirenkame sau patogiausią sektorių ir ten išsikabiname vėliavas, tad įvyksta trumpas konfliktas su policijos pareigūnais. Bandome paaiškinti, kad praeitą sezoną rungtynes stebėjome tame pačiame sektoriuje ir tai niekam neužkliuvo, tačiau derėtis pareigūnai nėra linkę, mat tas sektorius priklauso penkiems „aktyviems“ Monako fanams, kurių keli su pliušinėmis vištomis ant galvų be paliovos kėlė didelį triukšmą (vienas vištgalvis viso mačo metu pūtė dūdas), taip bandydami sukelti kuo daugiau diskomforto „Ryto“ žaidėjų suoleliui. Tad teko nusileisti mus į komisariatą jau išvežti besirengiantiems pareigūnams ir įsikurti tiesiai už savo komandos. Mačo metu „Rytą“ aktyviai palaikė keturiolika rytfanių, o šalimais esantį sektorių juodai baltai raudonomis spalvomis nudažo dar keliasdešimt sėdinčių „Ryto“ sirgalių. Panašu, kad streikuoja ne tik prancūzai, bet ir mūsų komandos žaidimas, tad tribūnoje dažnai suskamba naujausia mūsų daina: „Kas benutiktų...“. Parodome komandai, kad visada ją palaikysime, o po nesėkmingai pasibaigusio mačo žaidėjai atsako, prieidami prie mūsų sektoriaus ir spausdami kiekvienam rankas. Po rungtynių nuskubame į traukinių stotį, ketindami grįžti atgal į Nicą. Bet ir čia sulaukiame staigmenos - dėl streiko traukiniai šiandien nebevažiuoja. Kaip vėliau paaiškėja, taip pat ir autobusai. Kelias val. prasivaikščioję, beieškodami transporto, galiausiai su vietinių pagalba susiorganizuojame didesnį taksi automobilį, kuris už 120 Eur nuveža mus į už 21 km nuo Monako esančią Nicą. Išsimiegoję ir atsisveikinę su saulėtu pajūriu, paliekame Nicą ir keliaujame namo, kur jau po kelių dienų toliau palaikome „Rytą“ LKL mače su Šiaulių ekipa.
Tik sulaukę antrojo etapo datų, pradėjome planuotis taip, kad komanda ir toliau neliktų be palaikymo ir Europiniame fronte. Kelionę dar 2019 metų pabaigoje susiplanavo 2 rytfaniai, o likus maždaug savaitei iki planuoto išvykimo atsirado ir trečiasis, pasiryžęs aplankyti Stambulą. Pirmadienio popietę susirinkę į Vilniaus oro uostą, pajudame link Kijevo, kur turime trumpą persėdimą pakeliui į Stambulą. Savo galutinę stotelę pasiekiame vakare (apie 22:30) ir susiradę tinkamą autobusą keliaujame į Sultanahmet aikštę, šalia kurios įsikūręs mūsų hostelis. Atlikę check-in, išskubame susirasti vakarienės. Nors prieš tai šiame sezone keliavusių kolegų į Bursą buvome prigąsdinti, kad skanus maistas Stambule tėra tik mitas ir, anot jų, ten „nieko skanaus nėra“, bet jau pirmoji vakarienė Turkijoje buvo fantastiška. Tad skaniai pasistiprinę grįžtame namo išsimiegoti. Antrąją dieną pradedame nuo keliavimo į garsiąją Stambulo Mėlynąją Mečetę, tačiau kadangi vyksta maldos, pasitenkiname tik pasivaikščiojimu po vidinį kiemą. Toliau vaikštome po centrinę miesto dalį, kol pradėjus eiti pakrante, nusprendžiame plaukti laivu Bosforo sąsiauriu. 2 valandų vojažas vandeniu neprailgo nė trupučio, nes vaizdas nuo vandens tikrai užburiantis. Tiek Azijos, tiek Europos Stambulo dalys tikrai įdomios ir savitos. Tad sprendimu plaukti likome labai patenkinti. Maistas Stambule ir vėl nenuvilia, pietums išbandome Jemeno virtuvę, kur tiek kaina, tiek kokybe liekame patenkinti, tad belieka prisiminti kokie nelaimėliai buvo mūsų kolegos besiskundę maistu. Prie hostelio įsikūręs turkiškas Hamami, tad 2 rytfaniai po ilgų dvejonių susivilioja jo pramogomis ir grįžę po pietų pasineria į pusantros valandos turkiškų masažų ir pirties ciklą, po kurio išeina itin pakiliai nusiteikę ir pasiruošę važiuoti aplankyti Eurolygos rungtynių. Antradienio vakarą suplanavome keliauti į Anadolu Efes – Armani rungtynes. Anadolu namų rungtynes žaidžia Sinan Erdem arenoje, ten pat, kur ir Galatasaray, tad atliekame kelionės į areną bandymą, nes arena, nors ir įsikūrusi Europinėje dalyje, tačiau nuo viešbučio nutolusi net 12 kilometrų, o per Stambulo vakarines spūstis ją pasiekti užtrunka gerokai virš valandos. Keliomis minutėmis pavėlavę į pirmą kėlinį, įsikuriame beveik pilnoje arenoje. Tiesa, Anadolu, turbūt, turi stipriausią gloryhunter‘izmo apraišką, nes vos prieš pora sezonų į ekipos rungtynes rinkdavosi trigubai mažiau žmonių, ką puikiai parodo ir atmosfera rungtynėse, kuria liekame labai nusivylę. Nors Anadolu užtikrintai pirmauja visas rungtynes, atmosfera net ir su tokiu kiekiu žmonių tragiška, organizuoto palaikymo ši ekipa neturi, o paskutiniame kėlinyje žmonės areną pradeda palikinėti dar likus 4 minutėms ir iki finalinės sirenos išeina bent keli tūkstančiai žiūrovų. Akivaizdu, kad šis klubas neturi lojalios ir save su Anadolu siejančios fanų bazės, į rungtynes daugiau renkasi žmonės, kurie nori pamatyti aukšto lygio krepšinį ir pasimėgauti pergalėmis. Galime paminėti, jog dar dieną prieš rungtynes Galatasaray ultros/chuliganai pradėjo atakuoti B Tribūnos instagramo paskyrą. Gavome ne vieną grasinimą, jog atvykome į pragarą, kad gyvi negrįšim, buvo siūloma vienoje iš Stambulo aikščių išsiaiškinti 50x50. Visiems Europos Ultroms gerai žinoma, kad turkų fanscenos atstovai retai elgiasi garbingai, naudoti peilius ar beisbolo lazdas kaip ginklus jiems yra norma. Prieš keletą metų prieš Eurolygos rungtynes būtent Galatasaray fanai mirtinai sužalojo vieną iš Crvena Zvezdos gerbėjų. Nereikia meluoti, jog padiskutavom apie tai ir atsargiau reagavom į aplinką. Tam tikro įvykio metu tryse pasipriešinti bandai turkų būtų pakankamai sunku. Trečiąją dieną gerai išsimiegoję patraukiame lankyti Topkapi rūmų. Praeityje buvę kaip pagrindinė sultonų rezidencija, dabar atlieka muziejaus funkciją. Rūmai įsikūrę ant kalno prie pat vandens, tad iš terasų atsiveria nuostabi panorama į kitas miesto dalis. Patys rūmai blizga būdinga tų laikų prabanga, kas leidžia suprasti kaip įspūdingai gyvendavo sultonai. Pagaliau sulaukiame to laiko, kuomet galima vykti į areną, būtent to, ko ir atvažiavome į Stambulą. Nekartoję vakarykščių klaidų į areną pajudame likus 3 valandoms iki rungtynių, tad atvykę likus kiek mažiau nei 2 valandoms dar spėjame pavalgyti rajone, kur įsikūrusi Sinan Erdem arena. Į areną užeiname likus kiek daugiau nei valandai, tačiau patikra užtrunka. Tenka rodyti vėliavą, apsauga ją fotografuoja. Atima „powerbanką“ ir tušinuką, tikindami, jog juos galima mesti į aikštę. Vis tik, galima suprasti apsaugos rimtumą, turkai – vieni emocingiausių ir radikaliausių sirgalių, vien minėti grasinimai mums ir praeities istorijos įrodo, kad šios kultūros fanai yra labai radikalūs, Ultrizmo kultūra smarkiai skiriasi nuo tos, kuri propoguojama Europoje. Sektoriuje pilnai įsikuriame likus maždaug 5 minutėms iki rungtynių. Aplink mus – pilna neuniformuotų pareigūnų. Nors arenoje iš viso susirenka vos kiek daugiau nei 4 tūkstančiai sirgalių, tačiau Ultraslan sektorius savo palaikymą pradėjo pusvalandis iki rungtynių. Rungtynių metu, išlaukę pauzių, pabandome būti girdimi, tad pagal galimybes palaikome ekipą. Ekipa nuo pat pradžių atrodo nuostabiai ir anksti pabėgę į priekį, iškovoja užtikrintą pergalę. Atliekame tradicinį „pirmyn vilniečiai“, kuris sukėlė nemažai nepasitenkinimo tarp vietinių aistruolių – išklausėm replikų ir pasimėgavom gestais. Padėkoję komandai, dar apie 20 minučių esame laikomi sektoriuje, kol galiausiai galime keliauti namo. „Galatasaray“ parodė, kad net ir didelėje arenoje galingam palaikymui kurti gali užtekti ir 4 tūkstančių, svarbu kiekvieno atsidavimas. Momentais, net ir visi centrinėje susirinkę dainuodavo vieningai, o skambesys būdavo labai puikus. Dar turime kur tobulėti. Pasiekę namus, išeiname paskutinei kelionės vakarienei, kuri ir vėl viršija mūsų lūkesčius, o su kavinės savininku kurdu dar ir išvystome įdomų, beveik valandos trukmės pokalbį apie politiką ir kitas aktualijas.. Paskutinės dienos tikslas prieš skrydį aplankyti, anot kai kurių šaltinių, 2013 metais labiausiai turistų lankomu objektu pasaulyje pripažintą, Grand Bazaar turgų. Jame apsirūpinam lauktuvėmis namiškiams, patraukiame link oro uosto, o iš ten kaip ir į priekį – trumpas persėdimas Kijeve ir jau apie 21 valandą grįžtam į savo mylimą Vilnių.