2020-10-17 Neptūnas - Rytas

Tik sulaukę antrojo etapo datų, pradėjome planuotis taip, kad komanda ir toliau neliktų be palaikymo ir Europiniame fronte. Kelionę dar 2019 metų pabaigoje susiplanavo 2 rytfaniai, o likus maždaug savaitei iki planuoto išvykimo atsirado ir trečiasis, pasiryžęs aplankyti Stambulą. Pirmadienio popietę susirinkę į Vilniaus oro uostą, pajudame link Kijevo, kur turime trumpą persėdimą pakeliui į Stambulą. Savo galutinę stotelę pasiekiame vakare (apie 22:30) ir susiradę tinkamą autobusą keliaujame į Sultanahmet aikštę, šalia kurios įsikūręs mūsų hostelis. Atlikę check-in, išskubame susirasti vakarienės. Nors prieš tai šiame sezone keliavusių kolegų į Bursą buvome prigąsdinti, kad skanus maistas Stambule tėra tik mitas ir, anot jų, ten „nieko skanaus nėra“, bet jau pirmoji vakarienė Turkijoje buvo fantastiška. Tad skaniai pasistiprinę grįžtame namo išsimiegoti. Antrąją dieną pradedame nuo keliavimo į garsiąją Stambulo Mėlynąją Mečetę, tačiau kadangi vyksta maldos, pasitenkiname tik pasivaikščiojimu po vidinį kiemą. Toliau vaikštome po centrinę miesto dalį, kol pradėjus eiti pakrante, nusprendžiame plaukti laivu Bosforo sąsiauriu. 2 valandų vojažas vandeniu neprailgo nė trupučio, nes vaizdas nuo vandens tikrai užburiantis. Tiek Azijos, tiek Europos Stambulo dalys tikrai įdomios ir savitos. Tad sprendimu plaukti likome labai patenkinti. Maistas Stambule ir vėl nenuvilia, pietums išbandome Jemeno virtuvę, kur tiek kaina, tiek kokybe liekame patenkinti, tad belieka prisiminti kokie nelaimėliai buvo mūsų kolegos besiskundę maistu. Prie hostelio įsikūręs turkiškas Hamami, tad 2 rytfaniai po ilgų dvejonių susivilioja jo pramogomis ir grįžę po pietų pasineria į pusantros valandos turkiškų masažų ir pirties ciklą, po kurio išeina itin pakiliai nusiteikę ir pasiruošę važiuoti aplankyti Eurolygos rungtynių. Antradienio vakarą suplanavome keliauti į Anadolu Efes – Armani rungtynes. Anadolu namų rungtynes žaidžia Sinan Erdem arenoje, ten pat, kur ir Galatasaray, tad atliekame kelionės į areną bandymą, nes arena, nors ir įsikūrusi Europinėje dalyje, tačiau nuo viešbučio nutolusi net 12 kilometrų, o per Stambulo vakarines spūstis ją pasiekti užtrunka gerokai virš valandos. Keliomis minutėmis pavėlavę į pirmą kėlinį, įsikuriame beveik pilnoje arenoje. Tiesa, Anadolu, turbūt, turi stipriausią gloryhunter‘izmo apraišką, nes vos prieš pora sezonų į ekipos rungtynes rinkdavosi trigubai mažiau žmonių, ką puikiai parodo ir atmosfera rungtynėse, kuria liekame labai nusivylę. Nors Anadolu užtikrintai pirmauja visas rungtynes, atmosfera net ir su tokiu kiekiu žmonių tragiška, organizuoto palaikymo ši ekipa neturi, o paskutiniame kėlinyje žmonės areną pradeda palikinėti dar likus 4 minutėms ir iki finalinės sirenos išeina bent keli tūkstančiai žiūrovų. Akivaizdu, kad šis klubas neturi lojalios ir save su Anadolu siejančios fanų bazės, į rungtynes daugiau renkasi žmonės, kurie nori pamatyti aukšto lygio krepšinį ir pasimėgauti pergalėmis. Galime paminėti, jog dar dieną prieš rungtynes Galatasaray ultros/chuliganai pradėjo atakuoti B Tribūnos instagramo paskyrą. Gavome ne vieną grasinimą, jog atvykome į pragarą, kad gyvi negrįšim, buvo siūloma vienoje iš Stambulo aikščių išsiaiškinti 50x50. Visiems Europos Ultroms gerai žinoma, kad turkų fanscenos atstovai retai elgiasi garbingai, naudoti peilius ar beisbolo lazdas kaip ginklus jiems yra norma. Prieš keletą metų prieš Eurolygos rungtynes būtent Galatasaray fanai mirtinai sužalojo vieną iš Crvena Zvezdos gerbėjų. Nereikia meluoti, jog padiskutavom apie tai ir atsargiau reagavom į aplinką. Tam tikro įvykio metu tryse pasipriešinti bandai turkų būtų pakankamai sunku. Trečiąją dieną gerai išsimiegoję patraukiame lankyti Topkapi rūmų. Praeityje buvę kaip pagrindinė sultonų rezidencija, dabar atlieka muziejaus funkciją. Rūmai įsikūrę ant kalno prie pat vandens, tad iš terasų atsiveria nuostabi panorama į kitas miesto dalis. Patys rūmai blizga būdinga tų laikų prabanga, kas leidžia suprasti kaip įspūdingai gyvendavo sultonai.  Pagaliau sulaukiame to laiko, kuomet galima vykti į areną, būtent to, ko ir atvažiavome į Stambulą. Nekartoję vakarykščių klaidų į areną pajudame likus 3 valandoms iki rungtynių, tad atvykę likus kiek mažiau nei 2 valandoms dar spėjame pavalgyti rajone, kur įsikūrusi Sinan Erdem arena. Į areną užeiname likus kiek daugiau nei valandai, tačiau patikra užtrunka. Tenka rodyti vėliavą, apsauga ją fotografuoja. Atima „powerbanką“ ir tušinuką, tikindami, jog juos galima mesti į aikštę. Vis tik, galima suprasti apsaugos rimtumą, turkai – vieni emocingiausių ir radikaliausių sirgalių, vien minėti grasinimai mums ir praeities istorijos įrodo, kad šios kultūros fanai yra labai radikalūs, Ultrizmo kultūra smarkiai skiriasi nuo tos, kuri propoguojama Europoje. Sektoriuje pilnai įsikuriame likus maždaug 5 minutėms iki rungtynių. Aplink mus – pilna neuniformuotų pareigūnų. Nors arenoje iš viso susirenka vos kiek daugiau nei 4 tūkstančiai sirgalių, tačiau Ultraslan sektorius savo palaikymą pradėjo pusvalandis iki rungtynių. Rungtynių metu, išlaukę pauzių, pabandome būti girdimi, tad pagal galimybes palaikome ekipą. Ekipa nuo pat pradžių atrodo nuostabiai ir anksti pabėgę į priekį, iškovoja užtikrintą pergalę. Atliekame tradicinį „pirmyn vilniečiai“, kuris sukėlė nemažai nepasitenkinimo tarp vietinių aistruolių – išklausėm replikų ir pasimėgavom gestais. Padėkoję komandai, dar apie 20 minučių esame laikomi sektoriuje, kol galiausiai galime keliauti namo. „Galatasaray“ parodė, kad net ir didelėje arenoje galingam palaikymui kurti gali užtekti ir 4 tūkstančių, svarbu kiekvieno atsidavimas. Momentais, net ir visi centrinėje susirinkę dainuodavo vieningai, o skambesys būdavo labai puikus. Dar turime kur tobulėti. Pasiekę namus, išeiname paskutinei kelionės vakarienei, kuri ir vėl viršija mūsų lūkesčius, o su kavinės savininku kurdu dar ir išvystome įdomų, beveik valandos trukmės pokalbį apie politiką ir kitas aktualijas.. Paskutinės dienos tikslas prieš skrydį aplankyti, anot kai kurių šaltinių, 2013 metais labiausiai turistų lankomu objektu pasaulyje pripažintą, Grand Bazaar turgų. Jame apsirūpinam lauktuvėmis namiškiams, patraukiame link oro uosto, o iš ten kaip ir į priekį – trumpas persėdimas Kijeve ir jau apie 21 valandą grįžtam į savo mylimą Vilnių.