Interviu su perlu iš Graikijos

Pateikiame interviu su vienu iš mūsų jaunimo komandos lyderių – Andreas Kalogiros. Tai yra kiek išskirtinis atvejis, nes Andreas yra iš Graikijos, bet jis greitai sugebėjo atkreipti akylesnių vilniečių dėmesį. Mūsų žiniomis, šią vasarą Andreas atsisakė kiek pelningesnio pasiūlymo iš Graikijos ir nusprendė toliau atstovauti „Ryto“ klubą. Ta proga – susipažinkime su juo artimiau.


.Andreas, „Ryto“ fanai apie tave žino labai nedaug. Kaip save pristatytum?


Esu gana paprastas žmogus. Daug treniruojuosi, kad būčiau geresnis žaidėjas. Pats esu kilęs iš Salonikų. Vaikystėje žaidžiau badmintoną, bet kelios priežastys nulėmė mano persiorientavimą į krepšinį. Visų pirma - mano tėtis buvo profesionalus krepšininkas, žaidęs už Salonikų „Aris“, tai man reiškė labai daug ir buvo sektinas pavyzdys. Antra priežastis kiek paprastesnė, jau nuo vaikystės buvau tikrai aukštas aš pats ir 13 metų pradėjau užsiiminėti krepšiniu labai rimtai, pradėjau žaisti už vietinę Mandoulides komandą.

Ar turi mėgstamiausią komandą bei žaidėją Graikijoje?

Be abejo, mano mėgstamiausia komanda – „Aris“. Nors ji ir nėra pati populiariausia Graikijoje ir net Salonikų regione, bet užaugau su „Aris“ klubu, daugiausia jį palaikiau futbolo ir krepšinio rungtynėse. „Aris“ – istorinis Graikijos krepšinio klubas, kuriame žaidė Nikos Galis, be abejo, didelę įtaką man padarė ir mano tėtis. Mano mėgstamiausias tautietis – Dimitris Diamantidis. Tiesa, krepšinyje dar labai žaviuosi Lukos Dončičiaus žaidimu.

„Ryto“ jaunimo komanda neturi daug užsieniečių. Galime sakyti, jog graikas „Perle“ – egzotika. Kaip atsidūrei čia, kaip tau sekėsi pritapti?

Pradžioje buvo gana sunku, nes tai buvo mano pirmi metai užsienyje. Kita kalba, kultūra – reikėjo laiko priprasti. Prieš atvykdamas į Vilnių buvau girdėjęs apie „Ryto“ komandą, bet neturėjau labai daug informacijos. Manau, kad gavau labai gerą galimybę čia pradėti savo karjerą. Labai noriu padėkoti visiems komandos draugams, kurie man padėjo apsiprasti ir pritapti komandoje. Daugiausia bendravau su Jokūbu (Rubinu) ir Augiu (Marčiulioniu), bet visi vaikinai čia tikrai draugiški ir palaikantys. Lietuva yra graži, tačiau tikrai šalta šalis.

Papasakok apie geriausią akimirką praeitame sezone..?

Be jokių abejonių tai buvo mačas prieš varžovus iš Kauno. Aš žinojau, kad atmosfera bus išskirtinė, apie tai man dar prieš rungtynes sakė komandos draugai. Bet kai rungtynės prasidėjo... To aš tikrai nesitikėjau, per kūną ėjo šiurpuliukai, dar ir dabar prisiminus kyla daug teigiamų emocijų. Labai gaila, jog tada nepavyko laimėti.

Ar stebėdavai „Ryto“ pagrindinės komandos rungtynes?

Taip, žiūrėjau visas pagrindinės komandos rungtynes, o labiausiai man imponuoja Arno Butkevičiaus žaidimas.

Papasakok apie savo traumos situaciją, kurią patyrei ANGT finale kaune.


Iš pradžių buvau labai susirūpinęs, nes galvojau, kad patyriau rimtą traumą. Po išsamesnių tyrimų paaiškėjo, kad viskas nėra taip blogai, kaip atrodė iš pradžių. Jau esu beveik pilnai išsigydęs traumą, o per karantiną daug dirbau individualiai ir negaliu sulaukti artėjančio sezono. Į Lietuvą pagal planą turėčiau atvykti rugpjūčio mėnesį.

Ką gali pasakyti po metų, praleistų „Ryto“ klube, bei ko tikiesi ateinantį sezoną?

Man asmeniškai „Ryto“ organizacija yra puiki. Neturiu kažkokių priekaištų, tiesiog noriu dar dirbti ir gauti galimybę debiutuoti vyrų komandoje. Tai būtų mano pagrindinis tikslas kitam sezonui. Beje, labai mėgstu Vilnių!

Akivaizdu, kad graikai kiekvienoje gyvenimo ir sporto situacijoje yra labiau išprotėję nei lietuviai. Kaip manai, kodėl taip yra?

Žinoma, futbolas yra populiariausia sporto šaka, bet Graikijoje mes tiesiog labai mylime savo palaikomas komandas ir žmonės su jomis sieja savo gyvenimą. Tiesiog mes kiekvieną dieną stengiamės išnaudoti pilnai, dėl ko esame karštesnio būdo.

Koks tavo pagrindinis karjeros tikslas?

Labai norėčiau sužaisti Eurolygoje, o vėliau kas ten žino...

2020-10-17 Neptūnas - Rytas

05 bal., 2023
Pagaliau sulaukėme išvykos savaitgalį! Ir tai buvo geriausia išvyka šiais keistais 2020-ais. Nors šį sezoną Klaipėdos ekipa tikrai nekelia didelio ažiotažo, bet pajūrio link susiruošė autobusas, mikras ir dar atskiri mašinų ekipažai. Viso šeštadienį Rytui paskyrė apie 70 rytfanių ir 5 Dzūkų Tankai. Kelionė prasidėjo ramiai, iš Vilniaus išvykstame likus kiek mažiau nei 5 valandoms iki rungtynių, tad laiko turime į valias ir galime niekur neskubėti. Iš vakaro vieno piliečio sugalvota idėja į išvyką pasiimti “Auksinio proto” knygą išgvildenama iki tiek, kad 10 rytfanių žaidžia visiškai laidos formatui identišką protmūšį, kurį netikėtai laimi... pačios knygos savininkas. Pasibaigus šiai atrakcijai kiekvienas panyra į savo veiklą - kas žiūri Liverpulio derbį, kas tiesiog diskutuoja apie įvairias aktualijas, pradedant rinkimais ir viltimi, jog Vilniaus balsai pakeis vyriausybę, baigiant mūsų klubo reikalais, kurių pastaruoju metu nutiko nemažai. Klaipėdą pasiekiame su keliomis stotelėmis, prie arenos mūsų jau laukia keli ekipažai atvykę savais keliais, tad visiems be trikdžių suėjus į areną, įsikuriame M sektoriuje. Paskutiniai du mūsiškiai sektorių pasiekia vos prieš finalinį švilpuką, bet pykti ant jų negalim. Jie ką tik pajūryje įveikė 47 km. ultramaratoną ir iškart po jo keliavo ne ilsėtis, o į pirmas eiles palaikyti mūsų klubo. Pasirinktas baltas dresscode'as atrodo tiesiog puikiai, o visas sektorius šviečia iš tolo. Kurti palaikymą tokioje arenoje, kuri dar pernai kai kurių ekspertų buvo krikštijama kaip geriausia atmosfera Lietuvoje yra itin lengva, nes vietiniai labai pasyvūs. Panašu, jog Klaipėdos gloryhunteriai greitai nurimo, per visas rungtynes arena nė karto vieningai neužtraukia jokios skanduotės, pats žiūrovų skaičius irgi nedidelis. Apie 20 Vakarų Bangos narių arenoje atrodo kaip atskira respublika, egzistuojantys tik sau, nors retkarčiais sugebėjo suskambėti neblogai. Tuo tarpu mūsų sektorius iš visų jėgų stengiasi nuo pirmų sekundžių, o kai kurios skanduotės net kėlė šiurpuliukus. Įdomus momentas nutiko 3-iajame kėlinyje, kuomet su įstrižai nuo mūsų, virš komandos suoliukų sėdinčiais, apie 10 Ryto fanų, nusprendžiame atlikti skanduotę “Pirmyn, vilniečiai”. Pavyko tiesiog puikiai, o komanda galėjo jaustis lyg žaisdami namuose net ir 300km nuo Vilniaus. Beje, būtent po šios skanduotės klaipėdiečiai sukėlė didžiausį garso lygį arenoje, bandydami mus užtildyti, turbūt vietiniams buvo šiek tiek gėda, jog tiek žaidimas, tiek palaikymas vyksta visiškai į vienus vartus. Vizualinį palaikymą viso mačo metu pagyvino 4 mojuojamos vėliavos, po mačo dar vienas galingas “pirmyn vilniečiai” ir su šypsenomis išsiruošėme į kelionę namo. Vakarėlis įsisiūbavo po pirmo sustojimo, kuomet lauke buvo atgaivintas kiek primirštas rytfanių žaidimas, kuris reikalauja drąsos ir sėkmės. Hardcorinių dalyvių netrūko, o nuotykiai persikėlė ir į autobusą. Antroji kelionės dalis buvo kiek ramesnė – vyko, naujokų, ir ne tik, kalbinimas autobuso priekyje. Kelios kelionės valandos pralėkė labai greitai ir prieš vidurnaktį pasiekiame Vilnių. Išvyka buvo tikrai įspūdinga ir įsimintina, tiek Ryto fanų tolimiausiame LKL taške dar niekada nebuvo. Ačiū visiems keliavusiems ir toliau taip galingai judam išvykose!

2020-10-02 Dzūkija - Rytas

05 bal., 2023
Galima grįžti prie penktadieninės išvykos. Visų nuostabą vėl kelia išvykos laikas – darbo diena, 18:30. Kodėl šitos rungtynės negalėjo vykti šeštadienį arba sekmadienį? Kodėl Alytuje surengtos krepšinio rungtynės, kai beveik tuo pačiu metu Alytuje savo rungtynes žaidžia daug populiaresnė miesto futbolo komanda „Dainava“? Vis tik, į išvyką vėl surenkamas neblogas žmonių skaičius – viso į Alytų susiruošė 60 rytfanių. Autobuse netyla diskusijos apie artėjančius rinkimus, vis tik keliaujame į partijos „Lietuva – visų“ būstinę. Besijuokiant iš lazdos partijų bei LRT debatuose matomų perliukų, sužinome, jog viešai pasirodė basketnews podkastas, kuriame kalbinamas Jarutis. Tai dar labiau įaudrina diskusijas apie jau prieš tai mūsų aptarus įvykius. Besiverždami pro Alytaus tvarkomas gatves, šiaip ne taip, pasiekiame areną. Ech, ta Alytaus „Dzūkija“. Šioje arenoje galingą palaikymą galėtume kurti ir dešimtyje. Žiūrovų labai mažai, o dalis iš jų, pasidabinę Ryto komandos atributika. Raudona spalva dominavo tribūnose, tačiau aikštėje komandai sekėsi sunkiau. Atrodo, jog išvykose komanda vis dar nepagauna reikiamo nusiteikimo, bet svarbiausia, jog iškovojama pergalė ir lygoje toliau žengiame pirmojoje pozicijoje. Viso mačo metu triBūna juda labai smagiai, finišuojame dar vienu „Pirmyn, vilniečiai“, į kurį skuba prisijungti ir trenerių štabas. Kaip smagu tai matyti! Po rungtynių pasitinkame komandą - verta paminėti aplodismentų vertus mūsų legendų Artūro Jomanto ir Simo Jasaičio pasirodymus aikštėje. Lauke Artūras nustebina ir tuo, jog vis dar dėvi mūsų klubo atributiką. Pasilabinę su komanda skubame į kitą Alytaus miesto pusę, mat reikia pasveikinti DT su įspūdinga Dainavos pergale. Kelionė atgal pasižymėjo išskirtinai geromis nuotaikomis – galime pasidžiaugti, jog išvykoje buvo tikrai nemažai naujokų, kuriems tai vos pirmosios išvykos. Į eterį grįžęs Staučė FM sėkmingai pakalbina kelis iš jų, taip pat su svečiu „X“ įvyksta kol kas įspūdingiausias freestylo battle‘as RU autobuse bei diskusijos apie istorines Lietuvos fanscenos peripetijas. Už dviejų savaičių turėsime pirmą išvyką savaitgalį. Į Klaipėdą - šeštadienį. Ar jaunas, ar senas, ar turi šimtą ar dvi išvykas – registruokis jau dabar ir pasiaučiam pajūryje kartu . Vamos!

2020-01-29 AS Monaco - Rytas

05 bal., 2023
Praeitą sezoną Monake besilankę rytfaniai susižavėjo žydrąja pakrante, tad šįkart nusprendžia savo išvyką pradėti, dar likus keturioms dienoms iki mačo. Ankstyvą sekmadienio rytą geromis nuotaikomis savo kelionę Vilniaus oro uoste pradeda trys rytfaniai. Nicą jie pasiekia puikiomis nuotaikomis. Pasimėgavę poilsiu Žydrojoje pakrantėje, išsimaudę ir aktyviau praleidę laiką, užkilę į aukštesnes įkalnes bei prasibėgę žymiąja Promenade des Anglais pėsčiųjų alėja, rytfaniai sulaukia mačo dienos, o kartu ir pastiprinimo iš Vilniaus. Deja, rytas prasideda nekokiomis naujienomis, mat atskridę draugai, norėdami iš oro uosto pasiekti Nicos centrą, susiduria su šiokiais tokiais keblumais. Pasirodo, Nicoje tądien joks viešasis transportas nevažiuoja – vyksta streikai. Tokios naujienos mūsų išties nepradžiugina, mat pradedame sukti galvas, kokiu būdu pasieksime Monaką. Laimei, regioniniai traukiniai važiuoja, kaip įprastai, tad be problemų pasiekiame kelionės tikslą. 18 laipsnių šiluma bei nuostabūs gamtos vaizdai pakerėja visus triBūniečius, tad miestą puošdami mūsų lipdukais nepastebimai pėsčiomis kalnuotomis vietovėmis sukariame daugybę kilometrų. Užkandę ir pailsėję prie arenos susitinkame su likusiais juodai baltai raudonais bei patraukiame į arenos vidų. Apsaugos darbuotojams nepatinka tai, kad patys išsirenkame sau patogiausią sektorių ir ten išsikabiname vėliavas, tad įvyksta trumpas konfliktas su policijos pareigūnais. Bandome paaiškinti, kad praeitą sezoną rungtynes stebėjome tame pačiame sektoriuje ir tai niekam neužkliuvo, tačiau derėtis pareigūnai nėra linkę, mat tas sektorius priklauso penkiems „aktyviems“ Monako fanams, kurių keli su pliušinėmis vištomis ant galvų be paliovos kėlė didelį triukšmą (vienas vištgalvis viso mačo metu pūtė dūdas), taip bandydami sukelti kuo daugiau diskomforto „Ryto“ žaidėjų suoleliui. Tad teko nusileisti mus į komisariatą jau išvežti besirengiantiems pareigūnams ir įsikurti tiesiai už savo komandos. Mačo metu „Rytą“ aktyviai palaikė keturiolika rytfanių, o šalimais esantį sektorių juodai baltai raudonomis spalvomis nudažo dar keliasdešimt sėdinčių „Ryto“ sirgalių. Panašu, kad streikuoja ne tik prancūzai, bet ir mūsų komandos žaidimas, tad tribūnoje dažnai suskamba naujausia mūsų daina: „Kas benutiktų...“. Parodome komandai, kad visada ją palaikysime, o po nesėkmingai pasibaigusio mačo žaidėjai atsako, prieidami prie mūsų sektoriaus ir spausdami kiekvienam rankas. Po rungtynių nuskubame į traukinių stotį, ketindami grįžti atgal į Nicą. Bet ir čia sulaukiame staigmenos - dėl streiko traukiniai šiandien nebevažiuoja. Kaip vėliau paaiškėja, taip pat ir autobusai. Kelias val. prasivaikščioję, beieškodami transporto, galiausiai su vietinių pagalba susiorganizuojame didesnį taksi automobilį, kuris už 120 Eur nuveža mus į už 21 km nuo Monako esančią Nicą. Išsimiegoję ir atsisveikinę su saulėtu pajūriu, paliekame Nicą ir keliaujame namo, kur jau po kelių dienų toliau palaikome „Rytą“ LKL mače su Šiaulių ekipa.
Daugiau įrašų
Share by: