2019-10-23 Tofas - Rytas

Dar vasarą, ištraukus „Europos taurės“ burtus, tapo aišku, kad kai kurie miestai bus sunkiai pasiekiami. Tad nieko keisto, jog į vieną iš tokių miestų – Bursą - pasiryžo vykti tik du rytfaniai. Norint pasiekti šį Azijoje įsikūrusį miestą, teko pasitelkti ne tik oro, bet ir žemės bei vandens transportą. Bet apie viską nuo pradžių.

Kelionė į musulmonišką valstybę prasidėjo skrydžiu iš Vilniaus ankstyvą pirmadienio rytą. Kad pasiektume didžiausią Turkijos miestą - Stambulą - teko trumpam dar stabtelėti Kijeve, kur kelios valandos, praleistos aptarinėjant vakarykštį mačą su „Žalgiriu“ bei su tuo susijusius įvykius „Siemens“ arenoje, pralėkė išties greitai. Puikiomis nuotaikomis tęsiame kelionę ir netrukus pasiekiame antrą pagal dydį pasaulyje - Stambulo oro uostą.

Kiek užtrukę milžiniškame oro uoste, galiausiai autobusu nuvykstame į Stambulo centrą bei įsikūrę hostelyje, skubame savo skrandžiais įvertinti turkiškosios virtuvės. Nusivylę maistu rekomenduotame turkiškame restorane, patraukiame pasižvalgyti po lankytinas vietas. Pagrindinėje miesto aikštėje „išklausę“ mus nejaukiai privertusias pasijusti per garsiakalbius tarp aikštę supančių mečečių skambėjusias pamaldas, nusprendžiame, jog reikia laiko apsiprasti su mums neįprasta kultūra ir religija, tad keliaujame ilsėtis. Juk jau 6 val. ryto esame keliami... ne, ne žadintuvo, bet tų pačių, puikiai ir per uždarytus langus girdimų pamaldų. Tad ilgai netinginiavę skubame tyrinėti didžiausio Turkijos miesto. Tiltu perėję iš europietiškos į azijinę miesto dalį, užlipame į Galatos bokštą, nuo kurio atsiveria fantastiškas vaizdas. Pasižvalgę nepraleidžiame progos aplankyti didįjį Stambulo turgų ir kitus žymius objektus. Diena pralekia nepastebimai greitai, tad mintys jau pradeda suktis apie rytojaus rungtynes Bursoje. 

Bursos miestą pasiekiame netradiciniu transportu išvykose - keltu. Šis milijoninis miestas nėra labai gausus žymiais objektais, architektūros statiniais, tačiau viską atpirko vasariškas oras ir turkiška saulė. Turėdami daug gražaus laiko iki vakaro rungtynių, vaikštinėjame mieste bei džiaugiamės vasariškai karšta diena. 

Atokiau esančią „Tofas Spor Salonu“ pasiekiame metro. Atvykus į areną įsikuriame tiesiai už žaidėjų suolelio, kur pasikabiname vėliavą bei laukiame mačo pradžios. Nors arena – apytuštė (visi čia gyvena tik futbolu), o susirinkę vietiniai vangiai stebi rungtynes, suprantame, kad dviese kurti palaikymą bus labai sunku. Stengėmės būti girdimi, į ką vietiniai atsakydavo keliamu triukšmu. Po pirmos rungtynių pusės prie mūsų panoręs prisijungti turkas nustebina, užkalbindamas mus taisyklinga lietuvių kalba. Pasirodo, jo žmona - lietuvė, tad per keletą metų puikiai išmoko kalbėti lietuviškai. Tad vietoj neįdomaus sėdėjimo centrinėje tribūnoje, likusią mačo dalį šis turkas kartu su mumis aktyviai palaiko „Rytą“. Juk, kaip pats teigė, serga už „Bešiktas“ klubą, tad Vilniaus „Ryto“ spalvos jam yra prie širdies. 

Apie pačias rungtynes bei jų baigtį kalbėti nereikia, nes visi ir taip puikiai viską matėte. Liūdniausia mums - ne patirtas pralaimėjimas, o tai, jog rytfanių vėliavai esant už komandos nugarų, po mačo atstumas iki jos žaidėjams pasirodė per didelis. Stengiamės, kaip įmanydami, aukojame savo laiką ir pinigus, pakliūname į beprotiškiausias situacijas, verčiamės per galvas, bet padarome viską, jog kiekviename mieste, bet kuriame pasaulio krašte, „Rytas“ jaustų mūsų palaikymą, tad tokios situacijos išties skaudesnės už bet kokį pralaimėjimą...
Tačiau gerų emocijų suteikia mūsų naujasis draugas Barlas, kuris su savo draugais ištiesia mums pagalbos ranką ir pasirūpina, kad toli esančią autobusų stotį pasiektume laiku. Juk mačui pasibaigus teturėjome valandą iki autobuso atgal į Stambulą, iš kur jau kitą dieną laukė kelionė namo į mūsų mylimą Vilnių. Naktį pasiekę Stambulą turėjome progos išbandyti ir vietines taksi paslaugas, savo gyvenamąją vietą pasiekdami, kelionės kainą derybu būdu numušę net 60 lirų (apie 10 Eur). Dar kartą įsitikiname, kad Turkijoje visur reikia derėtis, kadangi kitu atveju greitai galima likti visai be pinigų, nes turistams kainos užkeliamos keliasdešimčia kartų.

Pamiegoti spėję vos kelias valandas, susikrauname daiktus, prigriebiame lauktuvių artimiesiems ir štai, mes jau pakeliui į oro uostą. Bekalbėdami apie kelionę pasidžiaugiame, kad viskas vyko sklandžiai ir sėkmingai, tačiau greitai tenka atsiimti savo žodžius. Mat pasiekus oro uostą sužinome, kad mūsų skrydis į Kijevą atidėtas 1 val. 20 min. Šiek tiek pradedame nervintis, nes iki mūsų persėdimo skrydžiui į Vilnių Kijevo oro uoste teturėjome apie 2 val., tad šis laikas gerokai sutrumpės. Nuobodžiaudami ir laukdami skrydžio prieiname prie išvados, kad vis dėlto visos kelionės, kur keliauja rytfanis E, negali praeiti be kokių nors nesklandumų, nes kiekvienoje jo europinėje išvykoje vis kas nors nutinka (lyg užkeikta)! Tad ne išimtis ir šis kartas.
Pagaliau sulaukiame atidėto skrydžio, tačiau ir vėl prasideda nesklandumai. Stiuardesėms sunkiai sekasi suvaldyti chaosą, kilusį lėktuve, gerai apšilusiems Ukrainos simfoninio orkestro nariams bandant savo muzikos instrumentus įgrūsti tarp kitų keleivių lagaminų bagažui skirtose vietose bei patiems rasti savo sėdimas vietas. Tad lėktuvas pakilo dar 30 min. vėliau.

Pradedame skaičiuoti, ar dar turime bent teorinių galimybių spėti į lėktuvą namo.. Nusileidus Kijeve teko lėktuve brautis pro visus keleivius bei dėti į kojas, nors buvo likę vos 10 min. iki skrydžio į Vilnių. Nesustabdo nei oro uosto darbuotoja, teigianti, kad mūsų bilietai jau perrašyti skrydžiui rytojui, nei dar taip neseniai iš gipso išlaisvinta po pėdos lūžio vis dar gyjanti R. koja. Maksimali dozė adrenalino, begalinis skubėjimas, bėgimas per visą oro uostą ir laimei, tikslas pasiektas – laiku pasiekiame įlaipinimo vartus, galiausiai esame įleidžiami į lėktuvą ir pagaliau galime atsipalaiduoti - namus pasieksime dar šiandien! Laimingi nusileidžiame Vilniuje ir pavargę po tokių turkiškų nuotykių keliaujame namo ilsėtis. 

Daugiau apie mūsų kelionę į Aziją gali išgirsti jau šiandien, „Ryto“ namų mače su Venecijos komanda, tad čiupk draugą, nepamiršk raudonų marškinėlių ir prisijunk prie mūsų!